Į pirmą puslapį Apie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę  
       Apie lankymąsi     Relikvijos     Kelionės     Maldos     Pasirengimas     Kontaktai    Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė  
 

Publikacijos lietuvių kalba

Petras PLUMPA

Dvasios revoliucionierė

1997 m. spalio 19 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė Bažnyčios daktare šventąją Kūdikėlio Jėzaus Teresę. Kadangi šį garbingą titulą visoje Bažnyčios istorijoje turėjo tik dvi moterys Teresė Avilietė ir Kotryna Sienietė, tai daugeliui senesnės kartos teologų iškilo sunkus klausimas: „Kaip tai gali būti, juk ji nestudijavo teologijos ir nerašė mokslinių traktatų, o paliko tik keletą sąsiuvinių su savo gyvenimo aprašymu, laiškų, eilėraščių, maldų, pjesių ir „paskutinį žodį“?!

Savo autobiografijoje pati Teresė pripažino, kad ne teologinės studijos, o tik Jėzus mokė ją ir nurodė Meilės mokslą. Tai leido Teresei rasti Mažąjį meilės kelelį, kuris atvedė ją į didįjį šventumą. Taip ji tapo idealu daugeliui žmonių.

Paskelbus Teresę palaimintąja, vienas iš pirmųjų jos raštų tyrinėtojų kunigas Andrė Kombas teigė, kad sesuo Kūdikėlio Jėzaus Teresė padarė „vieną iš didingiausių perversmų, kokius tik Šventoji Dvasia buvo padariusi žmonijos evoliucijoje; tai tylomis ir slapta įvykusi revoliucija, kurios rezultatus sunku numanyti“.

Jam pritarė dominikonas teologas tėvas Molinjė: „Reikėjo sulaukti Kūdikėlio Jėzaus Teresės, idant visoje planetoje atgytų dvasinis sąjūdis, užmoju ir poveikiu prilygstantis Evangelijai.“

Daugiavaikė šeima

Teresės tėvas Liudvikas Martenas, būdamas 23 metų, norėjo stoti į Šv. Bernardo vienuolyną, bet nebuvo priimtas, nes nemokėjo lotynų kalbos. Jos motina Zelija norėjo stoti į Šv. Vincento Pauliečio vienuolyną, bet jos noras buvo kategoriškai atmestas. Abu atstumtieji susipažino ir susituokė, bet iš pradžių gyveno kaip brolis ir sesuo. Tik nuodėmklausiui patarus pakeitė savo nusistatymą. Jie susilaukė devynių vaikų, iš  kurių paskutinė Teresė gimė 1873 m. sausio 2 d.

Iš devynių vaikų keturi mirė, liko tik penkios mergaitės, kurios visos tapo vienuolėmis.

Šeima gyveno Alansono mieste, Prancūzijoje. 1877 m. mirus motinai, šeima persikelia gyventi į Lizjė miestą. Dar neturėdama šešerių metų, Teresė pirmą kartą atliko išpažintį. Tas įvykis jai giliai įstrigo į atmintį: „Aš atlikau išpažintį kaip suaugusi ir gavau palaiminimą. Atsitraukdama nuo klausyklos jaučiausi lengva kaip plunksnelė. Dar niekada mano siela taip nesidžiaugė. Nuo to laiko eidavau išpažinties prieš visas didžiąsias šventes, ir kiekvieną kartą man tai būdavo šventė.“

Dvasinės patirtys

Pirmają komuniją Teresė prisimena kaip pirmąjį pabučiavimą: „Tai buvo meilės „bučinys“ – pasijutau mylima ir tariau Jėzui: aš myliu Tave ir būsiu Tavo amžinai. Mano susijungimas su Jėzumi prilygo vandens lašui, kuris ištirpsta vandenyno platybėse – aš, vandens lašas, ištirpau neaprėpiamoje Jėzaus meilės jūroje.“

Praėjus penkioms savaitėms po Pirmosios komunijos vyskupas visai moksleivių klasei suteikė Sutvirtinimo sakramentą. Jam moksleiviai rengėsi neilgai, bet Teresė gerai suprato jo esmę: „Sutvirtinimas – meilės sakramentas. Šventoji Dvasia suteikia jėgų mylėti ir kentėti.“

Atėjo 1886 m. Kalėdos. Teresė priėmė šv. komuniją, nors tais laikais nebuvo įprasta dažnai sakramentus priimti. Ji tai prisimena kaip lemtingą įvykį: „Jėzus tą akimirką, kai Jį priėmiau šv. komunijoje, pakeitė mano širdį... Tai tikras stebuklas! Iš jautrios verksnės virtau stipria, savimi pasitikinčia asmenybe.

Tą šviesią Kalėdų naktį prasidėjo trečiasis mano gyvenimo etapas, iš visų gražiausias... Jėzus akimirksniu įveikė tai, dėl ko kankinausi visą dešimtį metų. Mano širdis prisipildė meilės, troškau daryti gera. Tapau laiminga! Jėzaus meilė mane neatpažįstamai pakeitė, tartum gimiau iš naujo.“

Misionierė

Keturiolikmetė Teresė jau pajuto norą gelbėti žūvančias sielas. Kartą ji išgirdo apie nusikaltėlį, nužudžiusį dvi moteris ir mergaitę, be to, dar pavogusį papuošalus. Policija suėmė įtariamąjį kažkokį Pranzinį. Už žiaurų nusikaltimą Pranziniui buvo paskirta mirties bausmė. Jis neatgailavo ir neprisipažino, atsisakė susitikti su kalėjimo kapelionu. Visi piktinosi tuo niekšu, o Teresė norėjo bet kokia kaina jį išgelbėti dangui: „Maldose vis kartojau: „Dieve, atleisk Pranziniui sunkiąją nuodėmę! Juk Jėzus mirė ant kryžiaus už visus nusidėjėlius, taip pat ir už Pranzinį. Priimk jį pas save į dangų.“ Dar paprašiau Celinos užprašyti šv. Mišias...“

Įvyko tai, ko niekas nesitikėjo ir net nenorėjo: prieš įvykdant mirties bausmę Pranzinis, užlipęs ant ešafoto, staiga atsigręžė, stvėrė kunigo jam ištiestą kryžių ir triskart pabučiavo Jėzaus žaizdas. Teresei tai buvo lemtingas įvykis: „Pamačiau pranašišką ženklą! Pasislėpiau, kad niekas nepastebėtų džiaugsmo ašarų. Šis įvykis sustiprino mano apsisprendimą gelbėti žmones, išsaugoti sielas dangui. Tokiai veiklai geriausiai tiko Karmelio vienuolynas. Pranzinis buvo pirmasis vaikas, kurį pagimdžiau dangui.“

Sunkus kelias į Karmelį

Teresės sumanymui stoti į Karmelį vienuolyno vyresnybė nepritarė: atėjo griežtas atsakymas, kad į vienuolyną kandidatė bus priimta tik sulaukusi dvidešimt vienų metų. Kadangi Teresė turėjo tik keturiolika metų, teko kreiptis pagalbos į vyskupą. Deja, ir vyskupas pasiūlė dar kelerius metus pagyventi tėvelio namuose...

Tuo metu buvo rengiama maldininkų kelionė traukiniu iš Paryžiaus į Romą dalyvauti popiežiaus Leono XIII auksinio kunigystės jubiliejaus iškilmėse. Į tą kelionę išvyko ir ponas Liudvikas Martenas, pasiėmęs dukras Celiną ir Teresę. Kai atėjo eilė audiencijai pas popiežių Vatikane, po bendrų Mišių maldininkų grupės ėjo pro soste sėdintį Leoną XIII, kuris kiekvieną palaimindavo. Kai atėjo Teresės eilė, ji atsiklaupusi kreipėsi į popiežių: „Šventasis Tėve, leiskite Jūsų jubiliejaus garbei man, penkiolikmetei, stoti į Karmelį!“ Čia nepatenkintas įsiterpė maldininkus atlydėjęs vyskupijos generalvikaras: „Šventasis Tėve, tai vaikas, kuris, būdamas penkiolikos metų, norėtų įstoti į Karmelį. Vyresnieji dabar sprendžia šį klausimą.“ Tada popiežius kreipėsi į Teresę: „Na, gerai, mano vaikeli, elkis taip, kaip nuspręs atsakingi asmenys!“ Tačiau Teresė neatlyžo ir, uždėjusi rankas popiežiui ant kelių, vėl maldavo: „O Šventasis Tėve, jei Jūs pasakytumėte „Taip“, visi sutiktų!“ Popiežius įdėmiai pažvelgė į prašančiąją ir atsakė: „Gerai.., gerai... Tu įstosi, jei gerasis Dievas panorės!“ Teresė dar norėjo kalbėti, bet du šveicarų gvardiečiai paragino atsistoti. Popiežiui palaiminus, gvardiečiai ją išnešė prie išėjimo. Daugiau Teresė nebenorėjo jokių maldingų kelionių. Jos vienintelis tikslas buvo Karmelis.

Pagaliau!

1888 m. sausio 1 d., Teresės penkioliktojo gimtadienio išvakarėse, vienuolyno Motina vyresnioji jai laišku pranešė, kad vyskupas leidžia stoti į Karmelį. Į vienuolyną išlydėjo tėvas ir seserys. Tėvas su ašaromis akyse palaimino savo dukrą, kurią paaukojo Dievui. Stodama į Karmelį Teresė neturėjo jokių iliuzijų. Vienuolyno gyvenimas buvo toks, kaip jį įsivaizdavo, todėl nestebino jokia galima auka. Motina priorė naujokei buvo labai griežta, nepraleisdavo progos papriekaištauti, o ši niekuo negalėjo jai įtikti, tačiau dėl to niekam nesiskundė. Naujokė ilgainiui suvokė, kad nesėkmės grūdina sielą ir stiprina tikėjimą, o karmelitėms diena be skausmo – prarasta diena. Nors viena įkyri sesuo nepraleisdavo progos nepasakiusi jai nemalonios pastabos, Teresė stengdavosi jai visada maloniai šypsotis. Meilė Jėzui suteikė jėgų iškentėti pirmųjų devynių mėnesių išbandymus ir ištverti tūkstančius nuoskaudų, kurias patyrė gyvendama bendruomenėje. Be to, dar neįprastas maistas, miego trūkumas ir nuolatinis šaltis, nes Karmelio celės nebuvo apšildomos.

1889 m. sausio 10 d. buvo Teresės įvilktuvės – nuo šios dienos ji vilkėjo karmelitės abitą ir vadinosi sesuo Kūdikėlio Jėzaus Teresė. Pirmaisiais noviciato metais buvo pratinama laikytis įžadų. Atsirado daugybė progų mokytis neturto. Taip per išorinę tamsą nušvito vidinė šviesa. Ji pradėjo pamilti negražius ir nepatogius daiktus. Daug reikėjo pastangų, kad įprastų nesiteisinti, o tai nebuvo lengva. Tos mažos nuolankumo pratybos buvo geras vaistas nuo puikybės. 1890 m. rugsėjo 8-ąją buvo Dievo Motinos Marijos gimimo šventė ir vienuolinių įžadų davimo diena. Teresė Motinos priorės ir visų seserų akivaizdoje pasižadėjo gyventi nesusituokusi, neturtinga ir paklusni. Ką ji tada išgyveno? „Aš jaučiausi vienintelio tikro Karaliaus Jėzaus Kristaus Karalienė ir prašiau iš Jo šią dieną daug malonių žmonėms. Neužmiršau nė vieno. Labiausiai norėjau, kad šiandien atsiverstų visi nusidėjėliai ir nė viena siela nepasiliktų skaistykloje.“

Į dvasinį kalną

1894 m. Karmelyje jau buvo praleisti septyneri metai. Per tą laiką buvo daug kovota ir kentėta, norint Dievui suteikti džiaugsmo ir pakilti šventumo kelyje. Lygindama save su kitais šventaisiais, Teresė aiškiai suprato, kad jų kelias jai netinka. Ji negali atlikti didelių atgailos darbų, kaip atsiskyrėlė pasitraukti į dykumą, rašyti teologinius veikalus, keliauti į pagoniškuosius kraštus skelbti Evangelijos. Ji pradėjo sau kartoti: „Jei tokia yra Dievo valia, kad visi žmonės taptų šventi ir eitų į dangų, tada turi būti ir visiems prieinamas į jį vedantis kelias.“ Reikėjo rasti patį mažiausią, patį tiesiausią, patį trumpiausią, paprasčiausią naują mažą kelelį, vedantį į tobulą meilę. Turi juk būti kelias visiems!

Ji prisiminė įvykį iš kelionės po Italiją. Viename viešbutyje buvo įrengtas liftas, kuriuo buvo neapsakomai malonu kilti ir greitai atsidurti pačiame pastato viršuje. Ši patirtis subrandino idėją: „Ar negalėtų būti panašios priemonės, kuri padėtų greičiau pasiekti šventumo viršūnę?“ Ieškodama tokios priemonės Teresė pradėjo gilintis į Šventąjį Raštą. Atsakymą jai davė pranašo Izaijo žodžiai: “Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus; noriu nešioti jus prie savo krūtinės ir sūpuoti ant kelių”. Teresė be galo nudžiugo: „Aš radau savo liftą. Jėzaus rankos užneš mane į šventumo viršūnę. Man tereikia bėgti link Jėzaus su meile ir pasitikėjimu, kaip bėga vaikas tėvo link, kai šis po darbo pareina namo.

Aš netekau galvos iš džiaugsmo dėl šio svarbaus ir didžiausio mano gyvenimo atradimo. Norėjosi krykštauti iš džiaugsmo, ir bėgioti po vienuolyną.“

Šį naujai atrastą tobulėjimo kelią Teresė pavadino “Mažuoju keleliu” ne todėl, kad tai būtų nesvarbus ar nereikšmingas kelias, bet dėl to, kad juo einant nereikia jokių ypatingų žinių bei sugebėjimų, o tik širdies nusiteikimo mylėti Dievą ir žmones. Tai kelias, kuriuo eiti gali visi: sveiki ir ligoniai, vaikai ir suaugusieji, džiugūs ir laimingi, liūdni ir tūkstančių rūpesčių slegiami, negalintys link Dievo skubėti didžiuliais žingsniais.

„Mažajame kelyje“ vyksta įprasti ir kasdieniški dalykai, nesijaučiama kaip ryškiai apšviestoje scenoje, niekas tavęs nešlovina ir negiria, nerašo apie tave laikraščiuose. „Mažajame kelyje“ niekas neiškyla virš paprasto žmogaus gyvenimo lygio. Tik būtinai reikia vieno: didelės, stiprios ir ištikimos meilės, su kuria atliekamos kasdienės pareigos. Visiškai nesvarbu, kur būtum: mokykloje ar darbe, prie puodų ar tvarte, tarnautum ligoniui ar pats gulėtum bejėgis ligos patale... „Mažajame kelyje“ neturi reikšmės tai, ar tu pakėlei adatą nuo grindų, ar pastatei didingą katedrą. Dievas nežiūri mūsų darbų didumo, o tik meilės, su kuria juos atliekame. Todėl Teresė savo gyvenimo moto pasirinko: Mano pašaukimas – mylėti!

Kai Teresei pavesdavo atlikti nemalonius ir jai neprivalomus darbus, ji įsivaizduodavo, kad tarnauja Šventajai šeimai Nazarete. Tai padėdavo jai dirbti džiugiai ir sėkmingai. Savo patirtį ji paliko savo užrašuose:

Meile deganti siela negali nieko neveikti. Jei tu žinotum, ką aš planuoju nuveikti, kai būsiu danguje... Aš vykdysiu misiją... Ten prasidės mano pasiuntinybė – mokysiu mylėti gerąjį Dievą taip, kaip aš Jį myliu. Aš norėčiau parodyti žmonėms savo Mažąjį kelelį.

Aš niekada netikėjau, kad galima tiek daug iškentėti. Tai galėčiau paaiškinti tik savo degančiu noru laimėti žmones Dievui.

Nieko iš Dievo neprašiau sau, prašiau visko tik Bažnyčiai ir žmonėms išgelbėti.

Norėčiau gelbėti sielas ir save dėl jų užmiršti; taip pat ir po savo mirties norėčiau gelbėti sielas.   

–  Aš jums atsiųsiu šviesą. Padėsiu suprasti viską, ko jums būtinai reikia.

Mirtis yra vienintelė galimybė patekti pas Dievą.

Aš nesigailiu, kad pasiaukojau meilei. O ne, aš nesigailiu. Priešingai!

Aš nemirštu, aš žengiu į gyvenimą!

Paskutiniai Teresės žodžiai:

      Mano Dieve... Aš myliu Tave!

Po mirties

Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė mirė 1897 m. rugsėjo 30 d. Po jos mirties Lizjė karmelites užplūdo laiškai. Juose buvo rašoma apie stebuklingus pasveikimus, atsivertimus, apie ypatingas malones...

1923 m. balandžio 29 d. Pijus XI paskelbė seserį Kūdikėlio Jėzaus Teresę palaimintąja. Iš šimto stebuklų buvo pasirinkti du atvejai: staiga išgijęs vyras, sirgęs liežuvio vėžiu, ir tuberkulioze sirgęs kunigas, kuris staiga pasveiko, prisilietęs prie Teresės relikvijų.

Kai 1923 m. Teresės relikvijos buvo iš miesto kapinių perkeliamos į Karmelio vienuolyną, stiklinį karstą lydėjo dviejų kilometrų ilgio 50-ties tūkstančių maldininkų procesija. Tą dieną visiškai pasveiko ir pats ėjo procesijoje kare sužeistas, paralyžiuotas vyras. Taip pat praregėjo aklas jaunuolis, prie Karmelio laukęs atvežamų relikvijų.

1925 m. gegužės 17 d. Pijus XI įrašė Teresę į šventųjų sąrašą. Dar po dvejų metų tas pats popiežius Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę paskelbė Viso pasaulio misijų globėja.

Kai viduramžiškos dvasios moralistai skelbė, kad Dievas esąs rūstus teisėjas, pagaliau iškyla trapi moteris, kuri praktikuoja tikėjimą, viltį ir meilę, į Bažnyčią žiūri kaip į Kristaus kūną, kurio centre plaka jo Širdis-Meilė, kad toji Meilė apimtų visą pasaulį, kad kiekvienas krikščionis turėtų siekti šventumo ir broliškai elgtis su visais, net ir labai nemėgstamais žmonėmis. Vestminsterio arkivyskupas kardinolas Burnas pažymėjo labai svarbų Teresės pradėtą dvasinį posūkį: „Ji viską supaprastino: iš mūsų santykių su Dievu ji išstūmė matematiką... Vidiniame gyvenime ji grąžino Šventajai Dvasiai tą vietą, kurią buvo užėmę dvasios vadai.“

O kardinolas A. Lučianis, vėliau tapęs popiežiumi Jonu Pauliumi I, šventajai Teresei 1973 m. parašė tokį „laišką“: „Brangi Mažoji Terese, man buvo septyniolika, kai perskaičiau tavo autobiografiją. Ji trenkė mane lyg perkūnas. Tu ją pavadinai „Baltos pavasario gėlytės istorija“. Ji man pasirodė veikiau esanti plieninio virpsto istorija. Tiek atsiskleidžia valios jėgos, drąsos, ryžtingumo...“

Iš tiesų klaidinga būtų manyti, kad Mažosios Teresės kelelis yra švelniomis gėlytėmis nuklotas. Pati Teresė apie tai rašo: „Jei būčiau turtinga, negalėčiau žiūrėti į alkaną beturtį ir neduoti jam valgyti. Taip pat darau ir dvasios srity: žinau, kad yra sielų, stovinčių prie pragaro krašto; joms atiduodu savo brangenybes, ir dar nebuvo nė  valandėlės, kad būčiau pasakiusi: „Dabar stengsiuosi sau užsidirbti.“

Tai evangelinės išminties kelias: „Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo.“

„Ateitis“ Nr.1, 2007 m.

 
       
  © Paštuvos Šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas, 2006 ^^^              KIT, 2006