Į pirmą puslapį Apie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę  
       Apie lankymąsi     Relikvijos     Kelionės     Maldos     Pasirengimas     Kontaktai    Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė  
 

Publikacijos lietuvių kalba

Tomas VILUCKAS

Relikvijų malonė – prisikėlusio Kristaus gyvybė

Šio straipsnio temą įkvėpė gegužės 18 d. prasidėsianti ir iki liepos 1 d. vyksianti šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijų kelionė po Lietuvą. Įprasta, kad piligrimai keliauja į šventąsias vietas, lanko šventųjų ir kitokias relikvijas. Tačiau artėjant šv. Teresės mirties šimtmečiui Prancūzijoje kilo mintis, kad pačios Teresės relikvijos pakeliautų ir aplankytų visas Prancūzijos vyskupijas. Šio sumanymo, pradėto įgyvendinti 1994 m., sėkmė buvo stulbinanti: ten, kur sustodavo šventosios relikvijos, būdavo didžiulis dvasinis įvykis. Pagerbti jas netrukus panoro ir kitų kraštų tikintieji. Taip šios relikvijos laivais, lėktuvais, autobusais, traukiniais apkeliavo daugybę šalių, nuo Rusijos iki Argentinos, nuo Australijos iki Vietnamo ar Airijos. Taip išsipildė Teresės troškimas, išreikštas jos raštuose: „Aš norėčiau apkeliauti visą žemę, skelbti Tavo vardą <...> skelbti Evangeliją visuose penkiuose pasaulio žemynuose, ligi pačių tolimiausių salų... Norėčiau būti misioniere ne kelerius metus, norėčiau būti ja ligi amžių pabaigos...“ Dabar šv. Teresėlės misijos vieta tapo ir Lietuva.

Relikvijų šokas

Po pasaulį keliaujančiame šv. Teresės relikvijoriuje – jos stuburo slanksteliai. Ko gero, tai šokiruoja ne vieną net ir pamaldų žmogų. Pasklidus šiai naujienai, internetas suspirgėjo nuo piktų atsiliepimų: „Katalikai negerbia mirusiųjų“, „Barbarizmas!“, „Kažkokie viduramžiai“, o viską apibendrina tokia nuomonė: „Tai ir yra Katalikų Bažnyčios nusivažiavimas, virtimas kažkokia mistine sekta, garbinančia kažkieno kaulus ar rūbus. Juk antras Dievo įsakymas draudžia bet kokių materialių dalykų garbinimą juos sudievinant.“

Kaip yra iš tikrųjų? Gal teisūs mūsų jausmai, besipriešinantys „kaulų tampymui“ po pasaulį? Ir kaip dėl Dievo įsakymo, skelbiančio, kad: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas...“ (Iš 20, 3-5)?

Ko gero, dalis turistaujančių tautiečių, užklydusių į Italijos ar Prancūzijos bažnyčias, žagtelėja išvydę viešai išstatytą kokio nors šventojo galvą. Tai pribloškia mus, neįpratusius reikšti pagarbą relikvijoms. Tiesa, taip elgtis nelabai turime progų, nes Lietuvoje nedaug šventųjų kapų. Tuo tarpu Vakarų krikščionims gerbti relikvijas yra savaime suprantama. Tačiau prisiminkim, kad, pavyzdžiui, 2004-aisiais švenčiant 400 metų jubiliejų, kai Bažnyčia oficialiai pripažino šventojo Kazimiero kultą, iškeltos karalaičio relikvijos sulaukė gausaus mūsiškių tikinčiųjų lankymo.

Stabmeldystė ar gerbimas?

Vis dėlto ne vieną tikintįjį apninka daug neaiškumų. Tad pirmiausia dera išsiaiškinti paties termino „relikvijos“ reikšmę. Lotyniškas žodis reliquiae reiškia „liekana“, „palikimas“. Ši sąvoka vartojama ne tik religine prasme: juk relikvijomis apibūdiname ir močiutės staltiesę ar muziejuje po stiklu padėtą kokią nors seną knygą. Tačiau Bažnyčia relikvijomis vadina su Jėzaus žemiškuoju gyvenimu susijusius daiktus ir šventųjų kūnus ar jų dalis, taip pat jų liestus audeklų gabalėlius bei daiktus. Visa tai krikščionys (ne tik katalikai, bet ir stačiatikiai) apgaubia ypatinga pagarba. Beje, verta pastebėti, kad relikvijų gerbimas paplitęs beveik visose religijose: relikvijoms priskiriama įvairi reikšmė, prie jų atliekamos skirtingos liturgijos.

Krikščionys relikvijų negarbina, nes garbinti galima tik Dievą, o jas gerbia. Šis paprotys pradėjo plisti dar Bažnyčios aušroje, tad kalbama apie itin seną tradiciją. Pirmaisiais amžiais krikščionys rinkdavosi prie kankinių kapų švęsti Eucharistiją, taip išreikšdami pagarbą jiems ir bendrystę su jais. O 325 m. Nikėjoje įvykęs Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas nutarė, kad tikintieji relikvijas gerbia taip pat kaip ikoną, kryžių, Evangelijų knygą. Relikvijų kultas suklestėjo viduramžiais. Tada katedros, bažnyčios varžydavosi, kuri sukaups didesnę, įspūdingesnę relikvijų kolekciją, nes tai reiškė maldininkų antplūdį į šias šventoves. Miestai vaidydavosi dėl šventųjų kūnų, relikvijos būdavo perkamos ir parduodamos, net vagiamos, slapčia pergabenamos; tuo metu atsirado ir relikvijų klastotės. Štai bažnyčiose kaip relikvijos buvo eksponuojama... Mergelės Marijos pienas, Jono Krikštytojo dantys ar Šventosios Dvasios plunksna. Suprantama, tokie perlenkimai sukėlė kraštutinę reakciją ir Martynas Liuteris relikvijų gerbimą pavadino stabmeldyste.

Tridento Susirinkimas 1563 m. patvirtino relikvijų vertę, o Vatikano II Susirinkimas mokė: „Laikydamasi tradicijos, Bažnyčia lenkia galvą prieš šventuosius ir gerbia tikras jų relikvijas“ (Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum concilium, 111).

Kristaus gyvybė, plūstanti iš šventųjų

Kodėl Bažnyčia taip brangina relikvijas? Apaštalų darbų knygoje skaitome, kad apaštalo Pauliaus kūną lietusias skepetėles, prijuostes žmonės dėdavo ligoniams, ir nuo šių „pasitraukdavo ligos, išeidavo piktosios dvasios“ (19, 12). Ši Šv. Rašto ištraukėlė liudija, kad šventuosius lydinti malonė iki tikinčiojo ateina įvairiais būdais, net per daiktus. Šventųjų kūnai yra gyvieji Kristaus Kūno nariai ir Šventosios Dvasios šventovės, kupinos Viešpaties malonės. Ši malonė niekur nuo jų nesitraukia ir po mirties. Jos gyvastingumas yra prisikėlusio Kristaus veikimo vaisius. Kristus gyvas – gyvybė plūsta ir iš jo šventųjų! Šventųjų kūnai – tai ženklas, kad jie yra arti mūsų ir toliau rūpinasi savo Bažnyčios žmonėmis. Šventųjų kūnai yra Bažnyčios „nuosavybė“, todėl jų dalių buvimas relikvijoriuose, altoriuose nėra „nehumaniškas“ elgesys. Tai dar viena galimybė, kad iš Kristaus Prisikėlimo kylanti malonė pasiektų kuo daugiau širdžių.

Žinoma, visada lieka pavojus piktnaudžiauti relikvijomis, prietaringai žiūrėti į jas. Tačiau Bažnyčia, gerbdama relikvijas įvairiais gestais (prigludimu, nusilenkimu, pabučiavimu), savo žvilgsnio nesulaiko tik ties pačiomis relikvijomis, bet kreipia jį į Tėvo dešinėje esantį prisikėlusį Jėzų, kuris per Šventąją Dvasią teikia gyvybę.

„Artuma“, Nr. 4, 2007 m. balandis

 
       
  © Paštuvos Šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas, 2006 ^^^              KIT, 2006