Į pirmą puslapį Apie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę  
       Apie lankymąsi     Relikvijos     Kelionės     Maldos     Pasirengimas     Kontaktai    Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė  
 

Šv. Teresėlės pasiaukojimas Gailestingajai Meilei

Skelbiame ištraukas iš spaudai lietuvių k. rengiamos vienos iš iškiliausių mūsų laikų asmenybių, garsaus filosofo bei teologo, Šv. Jono bendruomenės įkūrėjo tėvo Marie-Dominique’o Philippe’o knygos „Atnaša: rekolekcijos su Teresėle“.

II dalis

Koks skaidrus Teresės pasiaukojimo aktas! Štai čia matome, kas yra širdies tyrumas, supratimo dovanos vaisius. Tai iš tikrųjų jos atliktas aktas. Ji nesako, kad tai yra nušvitimas, kad Šventoji Dvasia jai kalbėjo, kad šį pasiaukojimo aktą jai padiktavo Dievas. Nesako: „Dievas man taip pasakė“ ar „Šventoji Dvasia mane įkvėpė.“ Ne, ir tai aiškiai rodo jos realizmą – tai padarė ji. Su Šventąja Dvasia. Tai išminties ir supratimo dovanų veikimas jos širdies gelmėje.

Šventoji Dvasia panorėjo, kad ji gautų charizmą, lotyniškai vadinamą sermo sapientiae – „išminties žodžiu“. Ši charizma leidžia perteikti kitiems tai, ką Šventoji Dvasia davė Teresei savo širdyje suprasti ir patirti. Tarp šv. Pauliaus Pirmajame laiške korintiečiams išvardytų charizmų pirmoji – ir pati svarbiausia – yra sermo sapientiae (plg. 1 Kor 12, 8). Jos esmė – skaidriai, paprastai, objektyviai, nesipasakojant perteikti kitiems Šventosios Dvasios į mūsų širdis įkvepiamas paslaptis. Teresės mums paliktas Pasiaukojimo gailestingajai Meilei aktas būtent ir yra sermo sapientiae veikalas. Ji kuo puikiausiai galėjo jį nutylėti. Bet Šventoji Dvasia panorėjo, kad jis būtų perteiktas visiems gyvensiantiems kovų apimtame XX amžiuje. Juk šio amžiaus kovos yra pačios įnirtingiausios. Šventasis Tėvas tai aiškiai parodė sakydamas, kad žmonija išgyvena didžiausią gundymą, kokio dar nėra patyrusi. Būkime sąmoningi – supraskime, kad grumiamės žūtbūtinėse kovose, kuriose tiesiogiai puolama tai, kas maitina mūsų tikėjimą. Velnias negali stačiai pulti tikėjimo, tad jis puola mūsų gyvenamą aplinką ir trukdo mums būti palaimintiems tikėjimu – „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29). Kad tokie būtume, turime susisaistyti su Marija. Juk ji yra laiminga įtikėjusi (plg. Lk 1, 45), o per ją ir jos vaikai yra palaiminti. Teresėlė buvo palaiminta dėl mūsų, ji mums perteikia šią paslaptį.

Taigi grįžkime prie Pasiaukojimo akto teksto. Turime žinoti, kad nė kiek nesuprasime Teresės, jeigu patys neatliksime tokio akto. Čia kaip ir su Evangelija pagal Joną – jeigu ja negyveni ar bent jau neturi troškimo ja gyventi, nieko negali suprasti. Turime atlikti Teresės aktą ar bent jau trokšti jo, giliai trokšti kaip ji pati. Tądien, kai paveikti gundymų sakysime „Tai ne man“, prisiminsime, kad vis dėlto bent kartą tai buvo skirta ir mums.

Kartą vienas vienuolis dominikonas man prisipažino: „Kai buvau jaunas naujokas, šventoji Teresė man atrodė nuostabi. Dabar man ji visiškai nieko nebesako.“ Tuomet jo paklausiau, ar jo tikėjime ji dar ką nors reiškia. „Taip, – atsakė – tikėjime man dar šį tą reiškia, bet mano jausenos, mano žmogiškos širdies požiūriu visiškai nieko nebesako.“ Į tai atsakiau: „Labai gerai, tai rodo, kad jūs subrendote. Kaip sako šv. Paulius, iš pradžių Šventoji Dvasia duoda pieno, motinos pieno, nes negalėtume priimti nieko kito, o paskui – kieto maisto!“ (plg. 1 Kor 3, 2).

Kadaise, kad vaikai išmoktų rašyti, juos mokydavo pirmiausia brėžti tieses, paskui – kreives, apskritimus ir t. t. Šventoji Dvasia mus veda būtent taip. Iš pradžių prašo braižyti tieses. Ir štai vieną dieną liepia piešti kreives. O mes, jau mokėdami braižyti tieses, norime ir toliau jas brėžti. Bet Šventoji Dvasia niekada nenori, kad galėtume sakyti: „Dabar jau moku.“ Ji visada mus sulaiko anksčiau, kad nebūtume fariziejai. Mat Šventoji Dvasia baisisi fariziejiškumu. Jai mieliau mus matyti sutrikusius negu tampančius fariziejais. O mes manome: „Braižiau tieses penkerius, dešimt metų. Dabar moku jas braižyti ir esu dėl to laimingas. Tai tęsis iki pat dangaus?“ Anaiptol. Šventoji Dvasia nori, kad darytume pažangą... Kreivės yra ne tas pat, kas tiesės – pasijuntame išmušti iš vėžių. Kaskart, kai esame išmušti iš vėžių, galime būti tikri, kad tai Šventosios Dvasios veikimas. O štai kai „viskas tęsiasi kaip anksčiau“, tai ne visada yra Dvasios veikimas. Tai veikiau mumyse slypintis senas arklys, įpratęs visada kinkuoti tuo pačiu keliu ir labai patenkintas, kad gali juo eiti. Tampyk vadžias kiek įmanydamas, o jis nenori keisti krypties ir tiek – jį vadeliojantis klysta! Jis „žino“ ir nieko nekeis. Pripažinkime, jog dažnai esame būtent tokie. Nelengva leistis vedamam Šventosios Dvasios.

„Eik į svetimą žemę“, – štai ką Dievas sako Abraomui (plg. Pr 12, 1). Visiškai išmušantis iš vėžių dalykas eiti į Kanaano žemę. „Palik savo namus, palik viską, kas tau prigimta.“ Vulgatos tekstas yra labai gražus, jis aiškiai parodo viską, ką reikia palikti: Egredere de cognatione tua. Buvome išmušti iš vėžių vieną kartą, du kartus, tris... Manome, kad jau pakaks. Ne! Šventoji Dvasia mus išmuša iš vėžių ketvirtą sykį, penktą, Ji visąlaik mus išmuša iš vėžių. Sulaukęs septyniasdešimt penkerių – tokio amžiaus vyskupus šiandien išleidžia poilsio – Abraomas leidžiasi į kelią: „Palik viską!“ Argi tai nestebina? Senų medžių neišrausi, nebent su krūva žemės... Dievas buvo geras – Abraomas pasiima su savimi Sarą, Lotą ir visus savo galvijus... vis dėlto jam tenka viską palikti ir eiti į nepažįstamą žemę. Štai ką padaro tikėjimas – visiškai išmuša iš vėžių.

Įdomu, kad Mozei viskas vyko atvirkščiai. Beje, Šventoji Dvasia dažnai elgiasi būtent taip: pateikia dvi analogijas, nes mes mąstome vienareikšmiškai, kaip asilas, įnikęs į tą patį kelią. Todėl Šventoji Dvasia mums pateikia šiuos du visiškai skirtingus pavyzdžius: Abraomo ir Mozės pašaukimus. Mozė buvo pamestinukas, nežinojo, kas jo motina, nors ji buvo netoliese. Paskui jis augo faraono namuose – aukščiausioje mokykloje, kokia tik veikė anais laikais. Būtent ten Mozė buvo parengtas atlikti savo pareigas, savo misiją (tobulas įkultūrinimas). Tačiau jo širdies gelmėje malonė ir tikėjimas išliko. Tad tą dieną, kai pamatė egiptietį, užgauliojantį hebrają, Mozė, nors ir buvo labai gerai išauklėtas, negalėjo susilaikyti. Kraujas užvirė akimirksniu, gindamas tą hebrają jis užmušė egiptietį ir užkasė smėlyje... tikėdamasis, kad niekas nematė (plg. Iš 2, 11–12).

Tad Mozės įkultūrinimas gana įdomus. Jame būta kažko, priklausiusio ne nuo faraono, bet nuo Šventosios Dvasios papročių. Šventoji Dvasia jį juo labiau išmušė iš vėžių, kad jis buvo tobulai prisitaikęs prie Egipto kultūros ir žinojo visus jos sraigtelius. Koks įdomus Šventosios Dvasios elgesys! Dažnai taip būna su pašaukimais. Vienoje šeimoje Šventoji Dvasia išsirenka žmogų ir veda jį į vienuolinį gyvenimą, tuo tarpu jo brolis, nors ir taip pat auklėtas, niekuo nebetiki.

Dabar pažvelkime, kaip Šventoji Dvasia vedė Teresėlę per šį pasiaukojimo aktą. Pirmiausia aiškiai supraskime, kas yra pasiaukojimo aktas. Viską paaukojame Dievui. Tai reiškia, kad mums niekas nebepriklauso. Viskas pereina iš mūsų rankų, iš mūsų širdies į Jėzaus širdį ir į visagales Dievo rankas. Tai ir yra pasiaukojimo aktas. Dažniau kalbame apie pasišventimo aktus. Kuo skiriasi pasišventimas ir pasiaukojimas? Kodėl Teresė sako ne „pasišventimo gailestingajai Meilei aktas“, bet „pasiaukojimo aktas“? Kalbame apie pasišventimą Švenčiausiajai Mergelei, bet nesakome „pasiaukojimo aktas“. Kas klysta – mes ar Teresėlė? Niekas iš mūsų nedrįstų sakyti, kad ji. Tad kodėl ji kalba apie pasiaukojimą? Nes pasiaukojimo aktas išreiškia pasišventimą. Pasišventimas reikalauja iš mūsų savęs dovanojimo – atnašaujame viską. Ar pakankamai aiškiai įsisąmoniname, kad kiekvienas pasišventimas turi būti pasiaukojimas? „Pasišventimas“ gali turėti kiek pasyvesnį aspektą – pašvęsdamas save Dievui laukiu, kad dangiška ugnis nužengtų ant manęs. Tuo tarpu pasiaukojimo aktu aš einu Dievop. „Dabar aš einu pas tave...“ (Jn 17, 13) Ir einu pas Jį šaukdamasis Jo: „Dvasia ir Sužadėtinė kviečia: „Ateik!“ (...) Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 17. 20). Būtent tai ir yra savęs aukojimas – einame į ugnį, kuri mus degina, einame į mus užvaldančią Šventąją Dvasią.

Aukojimasis gimsta iš troškimo mylėti, jis yra troškimas mylėti. Žinome, jog nėra nieko veiklesnio už troškimą. Kai nebeturime troškimų, atsisėdame ir laukiame, kol vėtra praeis. O kai turime troškimą, jam atsiduodame visiškai, visa esybe. Būtent toks yra esminis Teresės siekimas, veikiant Šventajai Dvasiai:

…trokštu Tave Mylėti ir padaryti viską, kad Tu būtum Mylima…

Kaip tai didu – sujungti iš karto šiame pasiaukojime kontempliaciją ir brolišką meilę! Būtent per brolišką meilę galime skleisti Dievo meilę. Visas apaštališkasis gyvenimas remiasi broliškąja meile. Abu dalykai yra vidujai susiję. Ir Teresė žino, kad troškimas, jeigu jis tikras, įsikūnija darbu – „darbuotis Šventosios  Bažnyčios pašlovinimui“.

Bet kas gi yra Bažnyčios pašlovinimas? Pašlovinti Bažnyčią reiškia leisti jai visada gyventi meilės pergale. Reikėtų ieškoti po visą Šventąjį Raštą, kokia yra šlovės reikšmė. Tai svarbu, ypač iš vienybės su Rytų krikščionimis perspektyvos. Jie yra labai linkę į šlovę. Mes nedažnai kalbame apie „Bažnyčios pašlovinimą“, o juk tai gilią prasmę turinti tikrovė. Kalbame ne apie propagandą laikraščiuose, žiniasklaidos mobilizavimą, kad rašytų apie Bažnyčią. Tai visai kas kita. Bažnyčios pašlovinimas anaiptol ne išorinės garbės klausimas. Tai vidinis dalykas, kylantis iš Šventosios Dvasios, jo tikslas – kad Bažnyčia pilnatviškai gyventų meilės pergale. Bažnyčia – tai mes, kiekvienas iš mūsų, kad ir kokia būtų mūsų Bažnyčioje užimama vieta. Bažnyčia – tai mūsų Jėzui dovanojamas gyvenimas, gyvenamas su Jėzumi. Bažnyčia – tai mistinis Kristaus kūnas, o mistinio kūno pašlovinimas yra paties Jėzaus pašlovinimas per Jo narius. Iš čia Teresės troškimas „gelbėti sielas“.

Įsižiūrėkime į didžiulį Teresės ketinimų realizmą – troškimą, susijusį su darbu. Tik troškimo neužtenka, reikia pasiraitoti rankoves. Dieviškosios dorybės turi įsikūnyti visame mūsų gyvenime. Kad ir ką darytume, turime įgyti darbo įpročių. Evangelija atskleidžia, kas yra darbo įpročiai. Juos reikia žinoti, nes visi turime darbuotis Viešpaties vynuogyne. Kai kurie yra paskutinės valandos darbininkai – atsivertę sulaukę septyniasdešimties arba paskutinę minutę, mirties patale. Juo geriau! Tai malonė. Ir yra besidarbuojančių nuo jaunystės. Tai taip pat malonė. Svarbu neskersakiuoti į kitus. Senesni neturi žvairuoti į jaunesnius, nei jaunesnieji į senesniuosius.

„Neteiskite pagal išorę“ (Jn 7, 24), – sako Jėzus. Teisti pagal išorę, vadinasi, spręsti pagal rezultatus, bet mes neturime teisės spręsti pagal rezultatus, Jėzus mums tai draudžia. Piktajam pasėjus raugių, blogą sėklą, Jėzus dar sako, kad nereikia norėti iš karto ją išrauti (plg. Mt 13, 24–30). Jis tai sako ne skatindamas tinginiauti, bet kad suprastume, jog ne mums spręsti, kas kituose gera, o kas bloga. Teisti pagal išorę – užimti vyriausiojo kunigo Jėzaus vietą. Jis niekada neteisia pagal išorę. Gali nutikti, kad matysime silpną, trapų žmogų, kuris atrodys darąs nuodėmę – kartoju – atrodys darąs nuodėmę, nes mes negalime žinoti, ar jis nusideda. Vienas Dievas tai žino, tik Jis tiria jausmus ir širdį (plg. Ps 7, 10). O mes negalime, ir neturime to daryti. Matydami ką nors, atrodo, besielgiantį blogai, trapų žmogų, patekusį į labai sunkias sąlygas, neteiskime! Elkimės kaip Teresė ir padėkime kitam, neškime Kryžių kartu su juo. Kartais būtent tai ir yra darbuotis Bažnyčios šlovei. Jei priklausome bendruomenei, turime darbuotis Bažnyčios šlovei toje bendruomenėje kaip mažoje Bažnyčioje. Ir jeigu taip darbuojiesi, kad įgyvendintum meilės pergalę bendruomenėje, nebegali jos teisti, nebegali jos kritikuoti. Kai tik pamatai joje silpnybes, puoli padėti. Šeimoje daroma būtent taip (krikščioniška šeima yra Bažnyčios šlovės dalis). Jei nesidarbuoji bendruomenės šlovei, Bažnyčios šlovei, iš karto imi ją teisti. Įsimeta „murmėjimas“ ir viską suardo. Teresė buvo griežta šiuo klausimu. Jai nepakenčiama, kai teisiame kitus – visada sprendžiame pagal save, pastebi ji – ir jai visai nerūpi apie ją pačią išsakomi vertinimai.

Tokia Teresės intencija yra labai reikli. Tai tikrai kyla iš tyraširdžių palaiminimo. Ji visa apibendrina labai paprastai, sakydama, jog trokšta būti šventa visiškai, „tobulai“ įvykdydama Tėvo valią. Mat reikia visada siekti pažinti Tėvo valią ir ją įvykdyti savo gyvenime. Tėvo valia yra mums pats konkrečiausias dalykas. Niekada nesiekime pirmiausia padarinių, laimėjimų. Štai tikras krikščioniškas neturtas, štai šventumas. Teresė atliko šį pasiaukojimo aktą tik todėl, kad eitų į šventumą. Tačiau ne ji įgyvendins tą šventumą – ji gaus paties Kristaus šventumą.

Pirmasis reikalavimas, norint gyventi šventumu, ir pirmasis būdas jį priimti – Teresė maldauja Tėvą visada į ją žvelgti per Kristaus veidą, per Jėzaus veidą. Tai taip pat pamoko ir mus: tik tokioje šviesoje turime matyti Bažnyčią, bendruomenę, kurioje gyvename, šeimą, kuriai priklausome, ir save. Visoks nesveikas smalsumas turi išnykti. Ir mūsų įprastas požiūris, taip lengvai pasirodantis kaip būtinas, išnyks, jei žiūrėsime į kitus „per Jėzaus Veidą ir Jo Meile degančioje Širdyje“. Tai didelis dalykas, nes jis reiškia, kad mūsų protas tarnauja dieviškajai išminčiai. Krikščioniškosios išminties esmė – viską matyti „per Jėzaus Veidą“. Ir mes esame „Švenčiausiojo Veido“, jeigu į viską žvelgiame Kristaus žvilgsniu, o ne pagal savo matymo ir supratimo būdą.

Būtent tai leidžia Teresei aukoti Dievui Kristaus šventumą, „neišsenkamus Jo nuopelnų lobius“, kitaip tariant, Kryžiaus auką. Čia paklauskime savęs, ar dalyvaudami šv. Mišiose aukojame Tėvui Kristaus auką, kad ir patys save Jam paaukotume. Mūsų malda, žinoma, yra labai trapi, labai silpna, bet esame susieti su Jėzumi. Todėl galime (ir būtent tai mūsų maldoje yra didžiausia) aukoti Jėzaus maldą, nukryžiuotojo Jėzaus nuopelnus ir visą Jo gyvenimą. Tą Teresė ir daro savo pasiaukojimo aktu. Ji aukoja ir Mergelės Marijos meilę, kadangi Marija yra mistinio kūno dalis ir kadangi tame mistiniame kūne Ji yra mūsų motina. Visa, ką turi Marija, yra duota ir mums, tad mes turime tai atnašauti. Taip mūsų atnaša įgyja mus visiškai pranokstančio svarumo, ji tampa „katalikiška“ (visuotinė). Jėzus, Marija, visi šventieji, visi angelai – viskas yra atnašaujama, kad Tėvas būtų pašlovintas per Jėzų, su Juo ir Jame.

Anksčiau pastebėjome du ypatingus Teresėlės troškimų aspektus: vienas susijęs su Eucharistija, o kitas – su jos laisve. Jos troškimas Eucharistijos atžvilgiu yra beprotiškas. Ji tai žino ir todėl jį vadina „begaliniu“ – kad Jėzus visuomet būtų joje kaip tabernakulyje. Jeigu suprantame šį troškimą tiesiogiai, paraidžiui, sakome, kad jis kraštutinis ir neteisingas. Bet jei žiūrime jo esmės, jis teisingas. Eucharistijos sakramentas yra ženklas, Dievo meilės mums simbolis, tačiau jis yra dieviškas ženklas, t. y. jis įvykdo tai, ką reiškia – Jėzus mums atsiduoda duonos pavidalu ir pasilieka tarp mūsų. Tad reikia suprasti šio ženklo reikšmę, dėl kokio tikslo jis duodamas: Jėzus nori būti mumyse visada  „kaip“ tabernakulyje. Jis nori, kad kaskart, kai tik galime, sakramentiniu būdu, bet realiai, priimtume Jo Kūno ir Kraujo Komuniją, kad vis labiau gyventume Jo buvimo mumyse per malonę slėpiniu.

Eucharistija mums tam ir duota, kad visokia mūsų veikla taptų komunija. Kad netgi darbas taptų komunija – „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!“ (plg. Jn 6, 27). Eucharistijos dėka suprantame, kad Jėzus nepaliaudamas atsiduoda mums ir per tą atsidavimą yra su mumis. Jis nori, kad tikrai gyventume vienybėje su Juo ir vienybėje su visais tais, kurie yra šalia mūsų. Didžiojoje Evangelijos pagal Joną 17 skyriaus maldoje – ją galima pavadinti mylimojo Sūnaus malda – Jėzus prašo Tėvą tos vienybės: „kad jie būtų viena kaip ir mes“ (Jn 17, 11. 21–22). Vadinasi, ta auka, kurios maldauja Teresė, yra viso mistinio kūno auka. Tai labai drąsu...

Toliau Teresė dėkoja Jėzui už tai, kad ją suvienijo su savo kančia. Tai didis slėpinys, būdingas krikščioniškajam slėpiniui, kuriuo ji gyveno nepaprastai sąmoningai: krikščioniškoji meilė, meilė, kylanti iš sužeistosios Jėzaus širdies, visada yra susijusi su kančia. „Nemanykime, kad galime mylėti nekentėdamos“, – Teresė rašė Selinai. O seseriai Švč. Trejybės Marijai ji sakė: „Atnašauti save kaip meilės auką – tai atnašauti save kančiai.“ Mūsų meilė nukryžiuotajam Kristui yra būtinai susijusi su kančia, o per kančią ji yra susijusi ir su šlove. Teresė nenorėjo kančios dėl kančios! Nei kančios „nuodėmėms išpirkti“, kaip dažnai buvo sakoma jos laikais. Ji norėjo darbuotis, kad pašlovintų Tėvą, pašlovindama Bažnyčią. O kad Bažnyčia būtų pašlovinta, ji turėjo pereiti Kryžių kaip Kristus (plg. Lk 24, 26), kurio misiją ji tęsė. Taigi Teresė visada kalbėjo apie šias dvi puses: pašlovinimą ir kančią, kurių niekada nereikia perskirti. Turime tai apmąstyti, nes tai, be abejo, vienas iš būdingiausių Teresės gyvenimo aspektų – kaip ir Martos Robin. Žinome, kaip jų abiejų širdys buvo išartos ir išakėtos! Skirtumas tik tas, kad Teresė gyveno trumpai, tuo tarpu Marta liko žemėje labai ilgai. Mažosios Teresėlės kančios buvo itin vidinės, o Martos kančiose būta regimo aspekto, charizminio: stigmos ir tai, kad ji gyveno nieko nevalgydama.

Beje, prisiminiau vieną medicinos studentę iš Paryžiaus, išgirdusią apie Martą ir panorusią ją pamatyti. Kadangi vienintelis būdas susitikti su Marta buvo dalyvauti rekolekcijose Chateauneufe (Šatoniofe), pakviečiau ją dalyvauti tose rekolekcijose, kurias pats vedžiau. Taigi ji atvyko turėdama tikslą, galbūt nevisiškai skaidrų Šventosios Dvasios atžvilgiu, tačiau teisėtą, ir užsirašė į susitikimą su Marta. Kadangi bijojo, prašė mane eiti kartu su ja, o aš iškart sutikau, laimingas galėdamas dar kartą pamatyti Martą! Pakeliui ji prisiskynė gėlių ir atkeliavo į Lygumą su didžiule puokšte Martai. Taip bent jau galės užmegzti pokalbį. Buvo lengviau ateiti ir pasakyti „Marta, štai atnešiau jums gėlių“ negu iš karto klausti: „Ką turiu daryti?“ Tada Marta jai pasakė: „Padėkite jas ant lovos, aš negaliu paimti.“ Paskui ta mergina, medicinos studentė, klausinėjo Martą apie tai, kas ją labiausiai stebino: „Ar tiesa, kad jūs niekada nevalgote?“ Į tai Marta atsakė: „Tokia man Dievo valia.“ Ir kai studentė sušuko: „Turi būti nuostabu niekada nevalgyti, sutaupai daug laiko“, Marta atsakė: „Jūs tikrai taip manote?“ Čia matome vieną Martos realizmo aspektų. Iš tikrųjų valgymas yra poilsis – netgi vienuoliškame gyvenime, kur valgydami klausomės skaitymo, ir netgi jei valgome tylomis. Kadangi esame per daug įpratę valgyti, neįsisąmoniname, koks tai yra poilsis. Niekada nevalgyti, visąlaik būti nukryžiuotojo Kristaus akivaizdoje... Nė neįsivaizduojame, ką Marta išgyveno. Jos pastabos paprastumas yra labai gražus: „Jūs taip manote?“ Marta nesiėmė pamokyti tos jaunos mergaitės, nesakė „tu nežinai, ką šneki, mažyle“. Nieko panašaus. Paprasčiausiai paklausė: „Jūs taip manote?“

Pranokdama net ir šį pamatinį realizmą Marta, kaip ir Teresė, pasižymėjo dieviškosios meilės realizmu, leidžiančiu atpažinti, jog už kančios yra džiaugsmas, nes už kančios ir per kančią yra meilė. Kančia gali būti apvalymas, leidžiantis meilei būti tobulai ir taip pripildyti džiaugsmo. Būtent tai mums atskleidžia Teresės pasiaukojimo aktas.

Ar negalėtume pasakyti, kad Marta „užbaigia“ Teresę? Juk Marta kaip tik ir yra pačioje Kryžiaus kančioje išgyvenamas pasiaukojimo aktas. Žvelgdami iš Dievo išminties perspektyvos negalime atskirti Teresės ir Martos. Jos mums yra duodamos tikrai ypatingai. Marta gyveno pasiaukojimo aktu. O būtent Teresė jai jį atskleidė. Teresė, tas vaikas, mirusi labai jauna, jį davė tai, kuri juo gyveno taip ilgai ir taip giliai... Marta yra sakiusi tėvui Finet (Finė), kad kiekvieną savaitę jai reikėjo naujo stiprybės akto (dieviškos kankinio stiprybės), kad įžengtų į Kristaus Kančią. Ji sakydavo, kad prie kančios niekada nepriprantama, kad ji visada žiauri. Pati Teresė šia tema yra pasakiusi labai įtaigių dalykų, nes ji taip pat labai skausmingai kentėjo. 1897 metų rugpjūtį ji sakė: „Gerasis Dievas turi būti labai geras, kad aš galėčiau pakęsti visa tai, ką kenčiu! Niekada nebūčiau patikėjusi, kad galėsiu tiek kentėti.“ Bet ji nenorėjo kentėti nei mažiau, nei trumpiau. Tą pakartojo prieš pat mirtį. Būdama realistė, Teresė niekada nebūtų prašiusi Dievą kentėti ilgiau, tačiau ji neprašo ir kentėti mažiau. Ji trokšta vieno – labiau mylėti. O jeigu tam kančia yra dieviška priemonė, juo geriau, tegul Dievas jos duoda ir tegul suteikia jėgų ją pereiti, kad taip Teresė „sudegtų Meilėje“.

Matome, kaip šis pasiaukojimo aktas yra susijęs su Kryžiaus išmintimi (prie to dar sugrįšime). Teresė pati tai sako dėkodama:

O mano Dieve, dėkoju už visas man suteiktas malones, ypač už tai, kad mane skaistinai kančios žaizdre.

Teresė žinojo, kad Šventoji Dvasia apvalo mūsų širdis ir protus tik „kančios žaizdre“. Todėl negalime jos panaikinti, mėginti išvengti.

Džiūgaudama kontempliuosiu Tave paskutiniąją dieną, laikantį Kryžiaus skeptrą. Kadangi teikeisi pasidalyti su manimi šiuo brangiuoju Kryžiumi, viliuosi Danguje būti panaši į Tave ir matyti savo pašlovintame kūne spindint šventąsias Tavo Kančios stigmas...

Amžinas stigmas, kurias Marta, tokia artima Teresei, nešiojo tiek metų, suvienyta su Kristaus Kryžiumi, kad „gyventų visu Jėzumi“, „visiškai taptų Jėzumi“. Atkreipkime dėmesį, kaip Teresė savo pasiaukojimo akte susieja „Kančios žaizdrą“ ir džiaugsmą kontempliuoti nukryžiuotą ir pašlovintą Kristų, kontempliuoti Jį veidas veidan Dangaus šlovėje, nes ji buvo glaudžiai suvienyta (kontempliacija nėra spektaklis) su Jo pašlovinimu ant Kryžiaus. „Tėve, atėjo valanda. Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave…“ (Jn 17, 1).

„Dėkoju, kad mane skaistinai kančios žaizdre... Džiūgaudama kontempliuosiu Tave...“ Teresės siela, „išgryninta kaip auksas žaizdre“, „subrandinta išorinių ir vidinių išbandymų,... pakelia galvą“. Kaip šv. Polikarpas kankinystės valandą, ji dėkoja, kad „buvo palaikyta verta pereiti per kančios ugnį“, verta turėti dalį Kristaus taurėje. Labai anksti ji suprato, kad norint pasiaukoti, reikia pranokti save. Niekada nesiaukojame savo „išgyvenimo“ imanencijoje. Reikia tai pranokti, kad būtum visas apimtas meilės – kitaip negalime paaukoti kančios, o tada kančia mus graužia, apkartina, uždaro savyje. Dieviškoji meilė visa tai turi sudeginti, kad galėtume save pranokti ir kad būtų įmanoma Dievo vaikų laisvė (plg. Rom 8, 21).

Sakydama, kad Jėzus su ja pasidalijo savo Kryžiumi, Teresė rodo, jog Bažnyčia tęsia Kristaus misiją toliau ja gyvendama. Bažnyčia, mistinis kūnas – tai kiekvienas narys, suvienytas su Galva, ir visi nariai vienybėje. Tad jeigu esame pašaukti (visiškai nepelnytai) tęsti Jėzaus misiją, turime savo širdyse per visus sunkumus, kovas, nerimą, išsaugoti džiaugsmą, kurį Jis nori mums duoti, – Jo džiaugsmą (plg. Jn 15, 11 ir 17, 13). Jis nebūtinai yra juntamas, patiriamas, bet visuomet turi būti gyvas. Būtent meilės pergalė yra visokio džiaugsmo šaltinis, ji teikia džiaugsmo. Džiaugsmo santykis su meile, su agape yra esmingesnis, labiau tiesioginis negu kančios. Meilė yra tiesiogiai ir esmingai džiaugsmo šaltinis. Niekada to nepamirškime. Teresėlė nepaprastai stipriai susieja meilę ir kančią, bet visiškai nesupainiodama priemonės, t. y. kančios – „Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ – ir tikslo, t. y. meilės. Būtent todėl, kad kančia jai leido labiau mylėti, mylėti „kaip pats Dievas“, pranokstant save, ji galėjo sakyti: „Čia, žemėje, visa mane vargina, viskas yra našta... Randu tik vieną džiaugsmą – kentėti dėl Jėzaus, tačiau šis nejuntamas džiaugsmas viršija visokį kitokį džiaugsmą.“

Jeigu Teresė prašė, kad jai būtų leista kentėti, jeigu ji maldavo kančios, tai todėl, kad pakėlė ją su meile ir ja pasinaudojo, idant galėtų stipriau mylėti. Jos pašaukimas – „meilė“. „Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ (1 Jn 3, 20), tad Teresė norėjo „praplatinti savo palapinę“ (plg. Iz 54, 2). Teresė mums primena, kad meilė yra visų krikščionių pašaukimas ir kad ta meilė yra džiaugsmo šaltinis. Krikščionis turi pakelti kančią su meile, vadinasi, ir su džiaugsmu. Štai ką turime atrasti ir pagal tai gyventi. Ne tik atrasti protu, bet ir praktiškai. Senas posakis „Liūdnas šventasis yra apgailėtinas šventasis“ išreiškia tai, kas visiškai būdinga krikščioniškam gyvenimui. Krikščioniškas gyvenimas reiškia džiaugsmą. „Jums geriau, kad aš iškeliauju“, – sako Jėzus savo mokiniams (plg. Jn 16, 7). Kadangi tai yra „gera“, vadinasi, tai yra mums džiaugsmo šaltinis, nes tai meilės šaltinis.

Po tremties žemėje tikiuosi džiaugtis Tavimi Tėvynėje [ji nebijo pasakyti „džiaugtis Tavimi“, ji siekia to džiaugsmo], tačiau nenoriu kaupti nuopelnų Dangui, trokštu darbuotis tik dėl Tavo Meilės...

Tai irgi yra išminties ir supratimo dovanų vaisius. Mat žmogiškoje plotmėje dirbdami „tik iš meilės“ prarastume darbo realizmą – vieną iš pagrindinių žmogiškojo gyvenimo realizmo aspektų. Tačiau galime darbuotis tik dėl Kristaus Meilės su visu savo kūno realizmu, kūno, pakeliančio tai, ką Jėzus pakėlė per savo Kančią ir Kryžių. Išsaugodami šį dieviškosios meilės realizmą, apimantį mūsų kūną, galime viską paaukoti, viską atiduoti, kaip Avinėlis, nešantis pasaulio nedorumą. Tai dieviškosios meilės realizmas. Tik dieviškoji meilė yra tobulai konkreti, visa kita yra šiek tiek abstraktu. Nes, anot šv. Augustino, Dievas yra TIKROVĖ, Jis YRA, ir Dievas yra Meilė. Šventoji Dvasia, mus suvienijanti su šia trejybine Meile (juk dieviškoji meilė mumyse yra dalyvavimas Šventojoje Dvasioje), nori, kad kiek įmanoma labiau augtume dieviškąja meile.

…trokštu darbuotis tik dėl Tavo Meilės, tesiekdama Tau patikti…

Reikalavimas darbuotis vien dėl Dievo meilės eina išvien su nuolatiniu Teresės rūpesčiu „patikti“ Tėvui, „patikti“ Jėzui. Ar mes pakankamai dažnai pamąstome, kaip patikti Kristui, Tėvui? Patinkame Tėvui turėdami tik vieną troškimą, – Jį mylėti ir darbuotis vien dėl Jo meilės.

…šio gyvenimo vakarą pasirodysiu priešais Tave tuščiomis rankomis…

Kokia skaidri Teresės intencija šiame pasiaukojime! Jai rūpi vien tik Jėzus, ji visiškai save pranoksta. Čia matome, kokia meilė yra ekstatiška, kaip ji mus perkelia į kitą ir skatina gyventi tuo, kas jame didžiausia, giliausia, meilingiausia.

Iš prancūzų k. vertė Edita Janulevičiūtė

© Šv. Jono kongregacija

 
       
  © Paštuvos Šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas, 2006 ^^^              KIT, 2006