Į pirmą puslapį Apie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę  
       Apie lankymąsi     Relikvijos     Kelionės     Maldos     Pasirengimas     Kontaktai    Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė  
 

TERESĖLĖ
Pagal Réuniono* Šv. Dionyzo vyskupijos vyskupo tekstą

Norėčiau rasti liftą, pakeliantį iki Jėzaus, nes esu pernelyg maža,
kad galėčiau užkopti sunkia tobulumo lipyne.
Tada ėmiau ieškoti šventosiose knygose tokio lifto,
kokio troškau, ir perskaičiau šiuos žodžius:
„Jei kas labai mažas, teateina pas mane“.

1. Terese, papasakok apie save

Terese, pasakyk, kas tu esi
Mano vardas – Teresė Martin. Gimiau 1873 m. sausio 2 d. Alan?one, mažame Normandijos miestelyje (Prancūzija). Esu jauniausia iš devynių vaikų. Keturi jų – dvi mergytės ir du berniukai mirė labai maži. Man gimus, keturios mano seserys – Marija, Paulina, Leonė ir Celina – buvo trylikos, dvylikos, dešimt ir ketverių metų amžiaus.

Ką veikė tavo tėvai?
Mano tėtis Liudvikas Martinas buvo juvelyras ir laikrodininkas, mama Zelija Marija Guérin  – Alan?ono mezginių nėrėja. Mama turėjo krūties auglį, tad pirmaisiais gyvenimo metais mane augino žindyvė.

Tavo vaikystė buvo laiminga?
Tėvai ir vyresniosios seserys mane labai lepino. Pasakojama, kad buvau linksmo būdo: juokdavausi nuo ryto iki vakaro ir linksmindavausi, mėgdžiodama mamos klientes. Tačiau taip pat pasakojama, jog buvau labai jautri, aiškiai linkusi į nekantrumą ir kartais smarkiai ožiuodavausi. Namie nuo mažumės buvau pratinama stengtis „įsiteikti“ Jėzui.
Tačiau mane anksti giliai paženklino pirmoji drama – mano motinos mirtis. Buvau puspenktų metų. Tada prasidėjo antras mano gyvenimo tarpsnis, pats skausmingiausias. Motinos mirtis mane giliai paveikė. Apsiverkdavau dėl kiekvieno niekniekio.

Kodėl atvykai į Lisieux?
Mūsų šeima persikėlė į Lisieux, norėdama būti arčiau dėdės, mano motinos brolio. Mūsų namai buvo vadinami Buissonnets. Čia vyravo šilta atmosfera, ir man patiko juose gyventi.

Lankei mokyklą?
Nuo aštuonerių su puse metų lankiau Lisieux benediktinių mokyklą, vadinamą „abatija“. Tai buvo pusiau internatas. Ten praleidau penkerius liūdniausius gyvenimo metus. Aš buvau labai drovi. Nemėgau grupės žaidimų. O mano sėkmingas mokymasis kėlė kai kurių bendraklasių pavydą.

1882 m. mano sesuo Paulina, kurią buvau pasirinkusi savo antrąja mama, įstojo į Karmelį ir gavo sesers Agnietės vardą. Man tai buvo naujas smūgis. Puoliau į baisią depresiją. Sako, kad buvau „atkritusi“ į vaikystę, norėjau būti ir toliau lepinama, lyg maža mergaitė. Savaime aišku, pati to nesuvokiau.

Ir kas gi tada atsitiko?
Visa mano šeima sujudo melsti dangaus, kad pasveikčiau. 1883 m. gegužės 13 d., per Sekmines, atsisukau į šalia mano lovos stovėjusią Mergelės Marijos statulą ir pamačiau, kaip ji man nusišypsojo. Ir pasveikau! Stebuklas! Buvau dešimt metų amžiaus.

Kelerių metų ėjai Pirmosios komunijos?
Vienuolikos. Tai įvyko 1884 m. gegužės 8 d. „Koks saldus buvo pirmasis Jėzaus bučinys mano sielai!“ Tačiau tuo metu norint priimti šv. Komuniją, reikėjo leidimo: aš ją priimdavau kiek galėdama dažniau.

Tačiau 1886 m. spalio 15 d. mūsų vyriausioji sesuo Marija taip pat įstojo į Karmelį ir gavo sesers Švenčiausiosios Širdies Marijos vardą. Aš ir toliau buvau liguistai jautri. Prireikė antro stebuklo per tų pačių metų Kūčias, kad Viešpats mane galutinai išgydytų.

Kiek tau buvo metų, kai nutarei stoti į Karmelį?
Tiesą sakant, buvau devynerių, kai sesuo Paulina man paaiškino, kas yra karmelitės gyvenimas: „Supratau, kad Karmelis yra dykuma, ir Dievas norėjo, kad aš taip pat joje pasislėpčiau… Tai supratau taip aiškiai, kad mano širdyje neliko jokios abejonės“.

O gal tik norėjai vėl susitikti su savo seserimis?
Norėjau įstoti į Karmelį ne tam, kad susitikčiau su Paulina, savo mieląja motina, bet vien dėl Jėzaus.

Tačiau dar turėjai ilgokai palaukti…
Po antrojo išgydymo galutinai palikau „kūdikystės vystyklus“. Prasidėjo trečias mano gyvenimo tarpsnis, visų gražiausias. Tada turėjau nueiti tikrų tikriausią kovų kelią, kad galėčiau stoti į Karmelį. Atlikau galybę žygių, tarp jų ir vieną nepamirštamą: nuvykau į Romą to prašyti popiežių Leoną XIII. Galiausiai balandžio 9 d. su visu 15-metės gyvybingumu peržengiau Lisieux Karmelio vartus.

Kodėl norėjai stoti į Karmelį tokia jauna?
Stojau į Karmelį tokia jauna, norėdama išgelbėti daug nusidėjėlių ir padėti kunigams tapti šventiems…

2. TERESĖS MAŽASIS KELIAS

Pasakyk mums, Terese, koks yra geriausias kelias pas Dievą?
„Tai – visiškai naujas kelelis… Visas mano kelias – iš pasitikėjimo ir meilės… Tikiuosi, vieną dieną Jėzus ir tave ves tuo pačiu keliu, kaip ir mane.“

Atskleisk mums savo paslaptį
Tai „dvasinės kūdikystės“ kelias, kuriame Jėzus prašo apaštalų, kad šie taptų „lyg vaikai“. Tai gryna Evangelija, Evangelijos šerdis: „Jei nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 3).

Aš laikau save maža mergaite. Noriu mylėti Dievą, savo dangiškąjį Tėvą, kaip vaikas. „Man dangus – visada būti Jo akivaizdoje ir sakyti jam: noriu mylėti Tave kaip vaikas“.

Kodėl pasirinkai šį kelelį?
Mat, lygindama save su didžiais šventaisiais, jaučiuosi labai maža ir nutuokiau, kad iš esmės nesugebu nieko padaryti be Jėzaus pagalbos.

Šiuo keleliu gali eiti visi, nes čia nereikia daryti tų didelių dalykų, kuriais visi taip žavisi. Pakanka tik įgyvendinti meilę taip, kad „nežinotų kairė, ką daro dešinė“.

Visi esame pašaukti šventumui. Norint jį pasiekti, reikia tik įdėti daug meilės į normaliausius ir paprasčiausius gyvenimo veiksmus: „Jėzus ne tiek žvelgia į mūsų veiksmų didumą ir juose slypintį sunkumą, kiek į meilę, kurios skatinami juos atliekame“.

Mano kelelis – kiekvienam prieinamas šventumas. „Šventumo esmė yra ne tos ar kitos pratybos, o širdies nusiteikimas, dėl kurio būname neturtingi ir maži Dievo rankose, suvokdami savo silpnumą ir nutrūktgalviškai pasitikėdami Jo tėviškuoju gerumu.“

Papasakok mums apie savo liftą
„Aš visada troškau būti šventa. Tačiau, vaje… Palyginusi save su šventaisiais, visada įsitikindavau, kad jie skiriasi nuo manęs, kaip kalnas, kurio viršūnė išnyksta danguje, skiriasi nuo tamsaus smėlio grūdelio, trypiamo praeivių kojų.“

Ir tada nusiminei?
Ne, nes tariau sau: Dievas negali įkvėpti nepasiekiamų troškimų. Todėl, nors ir esu tokia maža, galiu siekti šventumo. Padidėti man neįmanoma. Tad turėsiu pakęsti save tokią, kokia esu, su visu savo netobulumu.

Ir?
Norėjau rasti būdą, kaip pasiekti dangų labai tiesiu ir trumpu keleliu, visiškai nauju keleliu.

Suradai? Papasakok mums apie tai
Gyvename išradimų laikais. Dabar jau nereikia vargintis ir lipti laiptais, turtingųjų namuose juos puikiai atstoja liftas. Aš taip pat norėčiau rasti liftą, pakeliantį iki Jėzaus, nes esu pernelyg maža, kad galėčiau užlipti stačiais tobulumo laiptais.

Ką nori tuo pasakyti?
Ieškojau šventosiose knygose kokios nors užuominos apie tokį mano trokštamą liftą ir perskaičiau šiuos žodžius, išsiveržusius iš Amžinosios Išminties lūpų: „Jei kas labai MAŽAS, teateina pas mane“. Štai tada suvokiau radusi, ko ieškojau ir ką norėjau žinoti, būtent kaip tu, mano Dieve, elgtumeisi su mažutėliu, atsiliepiančiu į Tavo kvietimą.

Tačiau ką reiškia „būti mažutėliu“?
Jėzus man parodė kelią: reikia būti vaiku, su visišku pasitikėjimu be baimės užmiegančiu ant savo tėvo rankų. Tai radau šventosiose knygose: „Jei kas labai mažas, teateina pas mane“, – pasakė Šventoji Dvasia Saliamono lūpomis. Ir ta pati Dvasia taip pat pasakė, kad „su mažais elgiamasi gailestingai“.

„Kaip motina glaudžia savo vaiką, taip aš jus paguosiu; nešiosiu ant savo rankų ir sūpuosiu ant savo kelių.“ Niekada mano sielos nebuvo pasiekę tokie švelnūs ir dainingi žodžiai!

Pagaliau suradau: liftas, pakelsiantis mane iki dangaus, yra tavo, Jėzau, rankos! Ir tam nebūtina augti; atvirkščiai, turiu ir toliau būti maža, privalau tokia būti kaskart vis labiau: „Jėzui patinka matyti, kaip mėgstu savo mažumą ir skurdumą, mano aklą pasitikėjimą Jo gailestingumu… Jėzus prašo ne žygdarbių, o tik atsidavimo ir dėkingumo… Pasitikėjimas, vien pasitikėjimas turi vesti mus į meilę… Mano Dieve, Tu perpildei mano viltį, ir aš trokštu giedoti Tavo gailestingumą.“

Teresės kelelis paprastas, bet ne banalus

Šis kelelis moko, kad Dievas mus myli trim vienas kitą papildančiais būdais:

  • Dievas myli mus neatlyginama meile. Todėl Teresė nori Jam įsiteikti, leisdamasi būti mylima ir stodama Jo akivaizdon „tuščiomis rankomis“.
  • Dievas mus myli neatlyginama meile. Todėl Teresė nori Jam įsiteikti, leisdamasi, kad ją be paliovos apvalytų Jo Meilės ugnis.
  • Dievas mus myli, prašydamas mūsų meilės kaip išmaldos. Todėl Teresė nori Jam įsiteikti, neatsakydama jokios aukos, kokios tik Jis paprašytų dėl pasaulio išganymo.

Keturios klaidos, kurių reikia vengti kūdikystės kelyje

Tai nereiškia, kad turime būti kaprizingi kaip vaikai. Teresė buvo tikra kovotoja nuo tos akimirkos, kai, būdama keturiolikos metų, per 1886 m. Kūčias gavo malonę ir galutinai paliko „kūdikystės vystyklus“.

Tai nereiškia, kad turime būti naivūs ir patiklūs kaip vaikai. Teresė buvo tikra ieškotoja: kiekvienu jos gyvenimo laikotarpiu Viešpats suteikė jai malonę suvokti, kad reikia melstis už kunigus, kokia neapsakomai vertinga kančia, kokia vertinga dabarties akimirka ir ko reikalauja evangelinė artimo meilė.

Tai nereiškia, kad turime būti nekalti kaip vaikai. Teresė nesiilgi prarasto vaikystės nekaltumo. Ji tiesiog stengiasi mėgdžioti elgseną vaiko, kuris puola į tėvo rankas, siekdamas, kad jam būtų atleista už paskutinę iškrėstą kvailystę.

Tai nereiškia, kad reikia taikstytis su nuodėme ir patogiai atsisėdus laukti. Kelelis jokiu būdu ne „atilsis, jis sudarytas ne iš gardėsių ir paguodų“.

Šventumas pagal šv. Teresėlę

„Mane užliejo nepaprastas švelnumas… keistas, man dar nepažįstamas švelnumas. Jį pavadinau Gailestingumu. Niekada nesiekiau būti tobula… Nepajėgiu tokia būti, esu pernelyg maža, tai ne man. Aš tik norėjau būti šventa. Taip paprasta norėti būti šventai… Tai Dievo dovana. Šventumas gaunamas veltui, jis ne mūsų jėgoms. Tai Dievo dovana. Idant būtume šventi, pakanka leisti mumyse veikti Dievui. Šventumas yra veltui gaunama Meilės Dovana…

Kai savo giliausioje gelmėje randi vien tuštumą, kai jauti, lyg meilė būtų tave apleidusi, kai jautiesi vienišas, kai niekam neturi jėgų… Tada Dievas tampa tavo širdimi, tada Dievas tau dovanoja Savo meilę…“

Tai ir yra šventumas – ta muzika, tas ritmas, kurį Dievas groja tavo širdimi. Dievas prašo tik leistis būti mylimam.“

Teresė mus klausia:
O tu, broli seserie? Jau žinai, kad esi pašauktas būti šventas? Nori visada tobulai išgyventi Dievo meilę ir Jo gyvenimą? Pažvelk į savo kasdienį gyvenimą: jį sudaro tūkstančiai smulkių poelgių, sunkumų, pasiaukojimų… Tai tūkstantis progų įrodyti savo meilę Viešpačiui Jėzui ir tiems, kurie šalia tavęs namie, darbe, kaimynystėje… Ar tu leidiesi mylimas Jėzaus tada, kai tau sunku? Ar pasitikėdamas atsiduodi Jo gailestingumui po to, kai nemokėjai mylėti?

3. KOKS YRA TERESĖS DIEVAS?

Dievas yra Tėvas ir gailestingoji Meilė. Tai Dievas, trokštantis būti mylimas

„Tai viskas, ko Jėzus iš mūsų reikalauja. Jam reikia ne mūsų darbų, bet mūsų meilės. Dievas, kuris teigia, nesiskųsiąs, būdamas alkanas, nesigėdija prašyti samarietės vandens. Jis buvo ištroškęs… Tačiau, sakydamas: „Duok man gerti“, visatos Kūrėjas iš tiesų prašė Savo vargšo kūrinio meilės. Jis troško meilės…“

Dievas mus myli netalyginamai. Daug anksčiau, kai dar neegzistavome, Jis jau mus mylėjo. O kai Jam atgręžiame nugarą, Jis ir toliau mus myli, Jis visada pasirengęs atleisti mūsų neištikimybes. Jo ištikimoji meilė – be galo gailestinga.

Teresė asmeniškai išgyveno didžią Dievo–Tėvo ir Dievo–Gailestingosios Meilės patirtį. Meilė yra rūpestinga, dosni, kupina švelnumo, trokštanti apsireikšti ir išsilieti į žmogaus širdį, idant šis suprastų: Dievas myli kiekvieną žmogų.

Visas Teresės mokymas apie dvasinės kūdikystės kelelį remiasi šia patirtimi. Ji dėsto visa, ką Jėzus atskleidė apie karalystę ir mažutėlius. Teresė labai aiškiai suprato, kad nepajėgia išsigelbėti pati ir tapti šventa savo pastangomis, kad jos išgelbėjimas yra tik Viešpaties rankose. Jos kelelio esmė – šis radikalus skurdas. Jai „viskas yra malonė“.
Todėl ji pasiaukoja Gailestingajai Meilei, idant Dievas pridengtų ją Savo šventumu.

Gailestingoji Meilė Teresei atsiskleidė Jėzuje. Todėl visą savo gyvenimą su tokia meile ji mąstė ir išgyveno Kristaus slėpinius – vaikystę ir Eucharistiją, tačiau ypač intensyviai – Jėzaus kančią, atsispaudusią Šventajame Veide. Teresė suvokė galinti prisidėti prie išganymo darbo, savo patiriamas kančias vienydama su Kristaus kančia. Meilės kupinas Jėzaus žodžių garbinimas ir Jo Veido kontempliavimas panardino ją į Kristaus slėpinio gelmes.

„Nuo tos akimirkos, kai man buvo leista suvokti Jėzaus širdies meilę, prisipažįstu, kad ji išgujo iš mano širdies bet kokią baimę.“

„Mano Jėzau, Tu gerai žinai, kad tarnauju Tau ne už atlygį, bet vien dėl to, kad Tave myliu ir kad išgelbėčiau sielas.“

„Gyventi iš meilės reiškia išsklaidyti baimę ir praeities klaidų prisiminimą.“ Tuo laikotarpiu, kai Prancūzijos bažnyčia buvo stipriai paveikta jansenizmo (skelbiančio, kad Dievas yra griežtas teisėjas ir kad reikia bijoti pragaro), Kūdikėlio Jėzaus Teresė išgyvena ir skelbia artimo ir gailestingo Dievo patirtį.

Teresės iš Lisieux patyrė, jog Dievas yra Tėvas ir Motina, Jis myli nedėkinguosius ir piktuosius (plg. Lk 6, 35), žino, ko mums reikia, mums dar neprašius, atleidžia mums ir prašo, kad ir mes atleistume, saugo ir globoja mus (plg. Mt 6, 8. 14–15. 26). Atpažinti, kad Dievas yra Tėvas ir Motina, gali tik tas, kas turi vaiko širdį, pasirinkęs visada būti mažas.

Nuo šios patirties prasidėjo naujasis kelias į šventumą; tai kelias kūdikio, kuris nesivaržydamas ir pasitikėdamas be baimės užmiega ant savo Tėvo rankų.
„Nors būčiau padariusi visus įmanomus nusikaltimus, mano pasitikėjimas būtų toks pats. Atgailos sugniuždyta širdimi pulčiau į savo Gelbėtojo rankas… Žinau, kad ta įžeidimų gausybė akimirksniu išnyktų tarsi vandens lašas liepsnojančiame lauže…“

Teresė mus klausia:
O kokia yra tavo Dievo idėja? Ar tai tolimas ir šaltas Dievas? Dievas, stebintis žmones, idant galėtų juos užklupti nusižengiančius ir nubausti? Ne, Dievas yra mylintis Tėvas, pamilęs tave pirmas ir nepelnytai, nors ir nesi to vertas. Juo skurdesnis ir mažesnis jausiesi, juo daugiau švelnumo Jis tau parodys. Juo nuoširdžiau prisipažinsi esąs nusidėjėlis, juo didesnis bus Jo gailestingumas tau. Dievas trokšta, kad Jį mylėtum. Evangelijoje drauge su Jėzumi išmoksi mylėti.

4. ŽODIS TERESĖS GYVENIME

Teresė cituodavo Šventojo Rašto žodžius taip lengvai, tarsi mokėtų juos mintinai. Mat ji skaitė Šventraštį kaip vaikas, širdyje trokštantis atrasti, koks yra jo Dievo „būdas“, arba kaip sutuoktinė, kuo atidžiausiai besiklausanti meilių savo sutuoktinio prisipažinimų.

Pasakyk, Terese, kas tau yra Biblija?
Tiesą sakant, mes negalėjome turėti savo asmeninės Biblijos, net negalėjome jos laikyti celėje. Mums būdavo sakoma, kad kai kurios Biblijos vietos gali mus papiktinti.

Tačiau tu gerai pažinojai Raštą?
Iš Senojo Testamento ypač mėgau medituoti Giesmių Giesmę, kurioje atradau, kad Viešpats yra Mylimasis, mylintis mane myli ir ieškantis manęs taip, kaip sutuoktinis ieško savo sutuoktinės. Taip pat skaitydavau Pranašų raštus ir Išminties knygą. Šventajame Rašte aš „randu sotaus ir gryno peno“.

Ar evangelijos užėmė ypatingą vietą tavo gyvenime?
Krikščionio vadove radusi Keturių evangelijų tekstus, daviau juos įrišti į vieną sąsiuvinį, kad visada galėčiau nešiotis su savimi.

Evangelija teikė daugiausiai peno mano maldai. „Paverčiau Evangeliją savo brangiausiu turtu.“ Joje rasdavau „visa, ko reikia mano vargšelei sielai“. Jose nuolat atskleisdavau „naujas šviesas ir paslėptas bei paslaptingas prasmes“.
Teresė buvo tvirtai įsitikinusi, kad „Jėzaus žodis yra pats Jėzus“. Todėl prašydamas saugoti Jo žodį, Jėzus prašo saugoti Jį savo širdyje.

Teresė mus klausia:
Šiandien tu gali laikyti Bibliją savo rankose. Ar suvoki, kaip tau pasisekė? Dievo žodis tau prieš akis. Ar skiri laiko į jį įsiklausyti? Ar saugai jį savo širdyje? Ar jis keičia tavo gyvenimą? Kai kurie Senojo Testamento tekstai sudėtingi, ir juos galima suprasti priešingai. Ar ieškai, kas tau pagelbėtų? Kiekvieną dieną perskaityk po vieną Naujojo Testamento – evangelijų ar laiškų – ištrauką. Joje susitiksi su Jėzumi, kuris tave myli ir apšviečia.

5. TERESE, PAPASAKOK MUMS APIE MALDĄ

„Kokia didelė maldos galia! Galima sakyti, kad ji tarsi karalienė, galinti bet kada laisvai prieiti prie karaliaus ir gauti iš jo visa, ko tik paprašytų.“

„Man malda – širdies polėkis, paprastas žvilgsnis į dangų, dėkingumo ir meilės šūksnis tiek kančioje, tiek linksmybėje. Žodžiu, tai didelis, antgamtinis dalykas, išplečiantis mano sielą ir suvienijantis mane su Jėzumi.“

„Dievo malonę labiausiai patraukia dėkingumas, nes dėkodami už gautąją malonę Jį sujaudiname, ir Jis skuba mums duoti dar dešimtkart daugiau, o jei mes vėl Jam atsidėkojame su tokiu pat įkarščiu, tai malonių padaugėja nesuskaičiuojamai! Aš pati tai patyriau. Pabandykite ir pamatysite.“

„Aš elgiuosi kaip nemokantys skaityti vaikai: visiškai paprastai sakau Dievui tai, ką noriu pasakyti, nekurdama gražių frazių, ir Jis visada mane supranta.“

„Kartais, kai dvasią apima tokia sausra, jog nepajėgiu rasti nė vienos minties, kad galėčiau vienytis su Dievu, labai lėtai kalbu „Tėve mūsų“, po to – Angelo pasveikinimą („Sveika, Marija“). Ir šitaip patiriu šių maldų žavesį, o siela gauna daugiau peno, negu greitomis sukalbėjus šimtą kartų.“

„Medituoju „Tėve mūsų“. Kaip saldu kreiptis į Dievą: „Tėve mūsų“! Malda – Dievo valanda. Neturėtume jos prarasti.“

„Nepamirštu melstis už visus misionierius. Noriu būti tokia Bažnyčios duktė, kaip mūsų motina šv. Teresė, ir melstis visomis mūsų Šventojo Tėvo popiežiaus“ intencijomis, „žinodama, kad jos aprėpia visą visatą. Tai viso mano gyvenimo tikslas.“

„Dievas pernelyg geras, kad būtų šališkas. Jis toks turtingas, kad neseikėdamas duoda man visa, ko prašau… Tačiau nemanykite, Motin, kad tik vardiju ir vardiju.“

Teresė tave klausia:
Tiki maldos jėga? Meldiesi ar kalbi maldas? Argi vaikas ieškotų knygose gražių posakių, norėdamas pasikalbėti su savo tėčiu ar mama? Jėzus mums sako: „Kai melsitės, nedaugiažodžiaukite kaip pagonys. Tu melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje“. Kokia maldos vieta tavo gyvenime? Moki melstis iš širdies, savais žodžiais? Tačiau nepamiršk, kad pati gražiausia yra malda, kurios mus išmokė Jėzus: „Tėve mūsų“.


6. EUCHARISTIJA TERESĖS GYVENIME

Teresės laikais vyravo mokymas, kad nereikia dažnai eiti Komunijos. Žmonės gyveno, bijodami Dievo bausmės ir pragaro.

Terese, ar tau svarbi Eucharistija?
Jėzus įsteigė Eucharistiją ir kasdien nusileidžia iš dangaus, norėdamas ne „pasilikti auksuotoje taurėje“, bet „atrasti kitą dangų, kuriame Jis būtų daug labiau mylimas negu pirmajame, – pagal Jo paveikslą sukurtos mūsų sielos dangų, gyvąją garbinamos Trejybės šventyklą!..“

Papasakok apie savo Pirmąją komuniją

Mano vaikystėje paliko gilų pėdsaką du įvykiai – mano seserų Leonės ir Celinos Pirmoji komunija. „Man atrodė, kad tai aš ėjau Pirmosios komunijos. Manau, kad tą dieną gavau didelių malonių, ir laikau ją viena gražiausių savo gyvenime.“

Su didžiuliu įkarščiu pasirengiau savo Pirmajai komunijai ir priėmiau ją 1884 m. gegužės 8 d.; tai buvo mano sielai „pirmasis Jėzaus pabučiavimas“. „Tą dieną… susijungėme.“ Jau nebebuvome du: „Teresė išnyko kaip vandens lašas, išnykstantis vandenyno viduryje“. Nepaliaudama kartojau pati sau šv. Pauliaus žodžius: „Jau nebe aš gyvenu, bet Jėzus gyvena manyje!“

Po to dažnai priimdavai komuniją?
Per pastaruosius mėnesius po tos dienos dvidešimt du kartus gavau leidimą priimti komuniją. Norint priimti komuniją, reikėjo gauti kunigo leidimą. Vėliau, Karmelyje, reikėjo prašyti vyresniosios leidimo. Kentėjau, negalėdama priimti komunijos dažniau negu keturis kartus per savaitę. Sunkus išbandymas man buvo tai, kad per paskutines šešias gyvenimo savaites negalėjau priimti komunijos; jos teikimo ligoniams ceremonija buvo pernelyg ilga, be to, galėjau atsikosėti krauju.

Jautei didelį uolumą, priėmusi komuniją?
Ne. Per šį pasimatymą dažnai viešpataudavo sausra. „Negaliu sakyti, kad dažnai sulaukdavau paguodos dėkojimo metu; gal kaip tik tuo metu jos gaudavau mažiausiai… Ir man tai atrodo labai natūralu, nes dovanojau save Jėzui ne tam, kad pati sulaukčiau paguodos iš Jo apsilankymo, bet atvirkščiai, kad pradžiuginčiau Tą, kuris man dovanoja Save.“

Praleisdavai daug laiko priešais Švenčiausiąjį?
Nuo pat tos akimirkos, kai įžengdavau į koplyčią, galvodavau, kad Jėzus žvelgia į mane. Apie tai kalbu rašiau savo eilėraštyje: „Mane padaro laimingą vien Tavo žvilgsnis! Gyvenu meile!..“ Argi svarbu, kad nupuolu kas akimirką! Taip atskleidžiu savo silpnumą. Su pasitikėjimu atsiduodu Jėzui, kaip mergaitė, kurią Jėzus turi nešti ant rankų.

Teresė mus klausia:
O tu? Kokią vietą Eucharistija užima tavo gyvenime? Kaip dalyvauji Mišiose? Ar suvoki iš tiesų priimąs Viešpatį Jėzų? Ar tau ateina į galvą Jam tarti: „Jau gyvenu nebe aš, esu gyvas tavo gyvenimu“. Atmink, kad priimti komuniją reiškia „išgyventi meilę. Gyventi Jo gyvenimą“. Pasakyk Jėzui: „Teikis mane perkeisti į save. Padaryk, kad pajėgčiau mylėti savo brolius ir seseris taip, kaip Tu, ir drauge su Tavimi“.


7. TERESE, IŠMOKYK MUS MYLĖTI

Mylėti Jėzų ir stengtis, kad Jis būtų mylimas, Teresei yra tas pat. Tai reiškia:

Atsiduoti meilei, žvelgiant į Jėzų

Teresė žino, kad Dievas neprašo jos apeiti žemę skelbiant Evangeliją… Ji yra vaikas, ir jos užduotis – nuolat gyventi Dievo akivaizdoje, kad galėtų priimti Meilę ir mylėti už misionierius.

Vykdyti iš padėties kylančias pareigas

Teresei kiekviena smulkmena, kad ir kokia menka, buvo proga atlikti meilės veiksmą, įrodyti Jėzui, kad Jį myli, taip pat priemonė, padedanti pasiekti, kad virš Bažnyčios skleistųsi palaiminimas. Nesvarbu, kad tas veiksmas nedidelis; jo vertė priklauso nuo to, ar jį atliekame dėl Jėzaus. Mažiausiai reikšmingas poelgis, atliktas Jėzaus akivaizdoje ir iš meilės Jam, gali įgyti begalinę vertę. Reikia „išnaudoti net pačius mažiausius dalykus ir atlikti juos iš meilės“ (Teresės atveju: išpurtyti apsiaustus, pašluoti laiptus…).

Broliškai mylėti

Teresė kalba apie visus broliškos meilės įpareigojimus, aptiktus nuolat skaitant Evangeliją:

„Darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami,– sako Jėzus. – Tuomet jūsų lauks didelis atlygis“ (Lk 6, 35). Teresėlė daro išvadą, kad šis mokymas priešingas iš prigimties kylantiems jausmams. „Be Jo palaimingos pagalbos ne tik nesugebėtume to įgyvendinti, bet net ir nesuprastume.“

„Nesileiskite užvaldomi antipatijos.“

Teresė nuoširdžiai pasakoja, kaip nugalėjo nepaprastai stiprią pagundą, susijusią su viena seserimi, kuriai jautė antipatiją: „Yra bendruomenėje viena sesuo, tiesiog turinti talentą man viskuo nepatikti“.

Norėdama nepasiduoti šiai stipriai antipatijai, Teresė prisiverčia galvoti apie šios sesers nuopelnus ir iškelti juos Dievo akivaizdoje: meldžiasi už ją, patarnauja kaip tik galėdama, atokvėpio metu būna šalia ir dažnai draugiškai šypsosi. Ir tai daro taip puikiai, kad po Teresės mirties ši sesuo ilgą laiką manys buvusi jos „mėgstamiausioji“… Ji nesuprato, kodėl Teresė kartais staiga išeidavo iš patalpos, kurioje jos abi dirbdavo; ji išeidavo, idant neišlaikiusi galiausiai neįžeistų tos sesers. Mažosios sielos dažnai griebiasi mažų gudrybių, siekdamos nepasiduoti pagundai.
„Jei kas paima tai, kas tavo, nereikalauk grąžinti.“

„Kai dingsta liniuotė ar drožtukas, aš akimirksniu atsiduriu per plauką nuo ribos, už kurios prarandu kantrybę, ir turiu apsišarvuoti visa savo narsa, kad neimčiau karčiai reikalauti trūkstamų daiktų.“

„Neteisk.“

Teresė pirmiausiai nurodo taktiką, kurios laikosi kaskart, kai jaučia pagundą neigiamai vertinti kurią nors seserį. Ji įsižiūri į jos savybes, įsivaizduoja, kiek jėgų išeikvoja ta sesuo, norėdama išsilaisvinti iš savo trūkumų, ir primena sau pačiai, jog galima smarkiai suklysti, vertinant kitų ketinimus.

„Mylėk Jėzaus širdimi.“

Medituodama Evangeliją, Teresė atskleidė puikią galimybę, kaip prisiartinti prie Jėzaus pačioje širdies gilumoje ir drauge su Juo mylėti visas seseris: „Taip, žinau: kai myliu artimą, tai tik veikia manyje esantis Jėzus. Juo labiau esu susivienijusi su Juo, juo labiau myliu taip pat ir visas savo seseris“.

„Gyvenimas – lobis, kiekviena akimirka – amžinybė, džiaugsmo amžinybė dangui, amžinybė žvelgti į Dievo veidą, būti su su Juo viena. Tik vieną dalyką turime padaryti naktį, vienintelę gyvenimo naktį, kuri būna tik vieną kartą: mylėti, mylėti Jėzų visa savo širdies meilės galia ir gelbėti sielas, idant jos Jį mylėtų. Taip, daryti taip, kad Jėzus būtų mylimas!“

„Pasirinkau gyventi kitą gyvenimą… Kitokį gyvenimą… Pasirinkau darbuotis, kad Meilė būtų mylima. Galima darbuotis, idant būtų mylima Meilė: aš noriu padaryti taip, kad Meilė būtų mylima visur… visur ir visada aš noriu darbuotis, kad būtų mylima Meilė… Aš noriu teikti viltį.“

„Nuo tos akimirkos, kai man buvo suteikta malonė suvokti Jėzaus širdies meilę, prisipažįstu tau, kad ši meilė išgujo iš mano širdies bet kokią baimę. Savo klaidų prisiminimas man teikia nuolankumo ir skatina mane nesiremti savo pačios jėgomis, nes jos tik silpnumas, tačiau šis prisiminimas man daug daugiau kalba apie gailestingumą ir meilę.“

„Aš negaliu bijoti Dievo, kuris dėl manęs tapo toks mažas: aš Jį myliu, nes Jis yra tik meilė ir gailestingumas.“

Teresė mus klausia:
Ar meilė yra aukščiausia taisyklė, kreipianti tavo gyvenimą? Tavo mintis? Tavo žodžius? Tavo kasdienius poelgius? Tavo užmojus? Tavo sumanymus? Tavo darbą? Tavo santykį su tais, kurie tave myli, ir su tais, kurie nemyli, su tais, kurie tau simpatiški, ir su tais, kurie tave veda iš kantrybės?

Perskaityk, kaip Laiško Korintiečiams 13 skyriuje apaštalas šv. Paulius aprašo krikščioniškąją meilę.

Argi galėsi šitaip mylėti, jei tavo akys nebus nuolat įsmeigtos į Jėzų? Ir jei Jis gyvena tavyje, tai argi ne Jo širdimi pajėgsi iš tiesų mylėti?

Nepamiršk, kad išgyvendamas meilę net menkiausiuose kasdieniuose dalykuose pasieksi šventumą. Tai tavo pašaukimas.


8. TERESĖ MISIONIERĖ

1927 metais, praėjus dvejiems metams po jos kanonizacijos, popiežius Pijus XII paskelbė šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę „viso pasaulio Misijų globėja tokio pat laipsnio, kaip šv. Pranciškus Ksaveras“.

Terese, kaip gimė tavyje šis misionieriškas įkarštis, dėl kurio buvai paskelbta misijų globėja, nors niekada nebuvai išėjusi už vienuolyno ribų?

Savo gyvenimą Karmelyje nugyvenau kaip meilės Jėzui nuotykį. Ir Jėzaus širdyje atradau dvi didžias aistras: Tėvui ir visiems žmonėms, ypač vargšams, mažutėliams ir nusidėjėliams. Bendraudama su Jėzumi maldoje, taip pat susirašinėdama su dviem kunigais misionieriais, ir ypač gyvenimo pabaigoje išgyvendama baisų tikėjimo tamsos išbandymą, įsitikinau turinti melstis už tuos, kurie prarado tikėjimą arba kovoja prieš jį… Norėjau skelbti Evangeliją visuose penkiuose pasaulio žemynuose. Norėjau būti kunigu, apaštalu, Bažnyčios mokytoju, kankiniu… Ir sakiau Jėzui: „Mano Jėzau, ką Tu atsakysi į visas mano beprotybes?.. Ar yra kokia nors siela, mažesnė ir bejėgiškesnė negu mano?..“

Ir kokį atsakymą galiausiai gavai?

Gavau jį per Dievo žodį. Jėzus man atsakė per Savo apaštalą Paulių: „Ne visi gali būti apaštalai, pranašai ar Bažnyčios mokytojai… Akis negali tuo pat metu būti ranka…“ Artimo meilė – ypatingas kelias, saugiai nuvedantis pas Dievą. Ir tada išvydau šviesą savo viduje. Pagaliau galėjau atsikvėpti.

Ką nori tuo pasakyti?

Artimo meilė davė mano pašaukimo raktą. „Supratau, kad, jei Bažnyčia yra kūnas, sudarytas iš skirtingų narių, tai negali trūkti paties reikalingiausio, paties kilniausio iš visų. Supratau, kad Bažnyčia turi širdį ir kad ta širdis dega meile. Supratau, kad tik meilė skatina veikti Bažnyčios narius, ir jei meilė užges, tai apaštalai jau nebeskelbs Evangelijos ir kankiniai atsisakys lieti savo kraują… Supratau, kad meilėje slypi visi pašaukimai, kad meilė yra viskas, kad meilė apima visas vietas ir visus laikus… Žodžiu, kad meilė yra amžina!..“

Ir tavo pašaukimas?

„Tada, apsvaigusi iš džiaugsmo, sušukau: „O Jėzau, mano Meile… mano pašaukime… Taip pagaliau jį radau: MANO PAŠAUKIMAS – MEILĖ! Taip aš radau savo vietą Bažnyčioje, ir šią vietą man davei tu, mano Dieve… Bažnyčios, mano Motinos, širdyje aš būsiu Meilė, taigi būsiu viskas… Taip bus įgyvendinta mano svajonė!!!“

Kaip susiejai Karmelį ir misijas?

„Įstojau į vienuolyną dėl to, kad man patiko didelės erdvės, neaprėpiami peizažai, beribiai horizontai… Karmelyje didelės erdvės yra viduje… tai įžadų neaprėpiamybė. Karmelyje… meilė didesnė už jūrą ir didesnė už dangų. Karmelio sienos permatomos širdies akims.

Karmelis man leido gyventi Afrikoje, taip pat ir Indijoje. Įžengdama į Karmelį, įžengiau visur: į vargšų ir turčių namus, pas tuo, kurietoli, ir pas tuos, kurie arčiausiai. Karmelyje išnyksta sienos, jos neriboja. Tapdama karmelite, tapau kine, inde, japone, esu iš visur, iš viso pasaulio. Mano širdis laisva, gali eiti bet kur. Meilė leidžia apkeliauti pasaulį. Visa, kas vyksta pasaulyje, vyksta mylinčiojo širdyje.

Mažiausias paslėptos meilės dvelksmas gali būti naudingas tiems, kurie gyvena atsidavę veiksmui. Įžengusi į Karmelį, aš skelbiu Meilę visose penkiose pasaulio šalyse, tolimiausiuose miestuose… aš esu misionierė… ir būsiu iki pat visatos pabaigos. Tik Meilė nutiesia kelią iki pat pasaulio pakraščių.

Tapusi neturtinga, širdis jau nebegyvena prisirišusi prie savo namų, savo kambario, savo gatvės, savo verslo; ji laisva… ir gali iškeliauti. Gali išeiti ir pareiti. Tai laivas atrištais lynais. Jis gali pasukti į jūrą, išplaukti į atvirą jūrą.“

Teresė mus klausia:
O tu, broli seserie, jau radai savo vietą Bažnyčioje? Kaip tu myli sušauktąją Bažnyčią, savo Bažnyčią? Dalyvauji drauge su kitais jos gyvenime? Domiesi jos misija? Meldiesi už jos vyskupą, kunigus, katechetus, visus misionierius, kitose šalyse padedančius pažinti ir pamilti Viešpatį Jėzų? Ar stengiesi mylėti bažnytinę bendruomenę, kurios prieglobstyje gyveni?


9. KAIP TU IŠGYVENAI TIKĖJIMO NAKTĮ?

Paskutiniais gyvenimo mėnesiais Teresė patyrė ypatingą išbandymą; tai buvo vilties naktis.

Iki tos akimirkos Teresė nepajėgė suvokti netikinčiųjų kančių: „Aš tada mėgavausi tokiu gyvu ir aiškiu tikėjimu, kad mintys apie dangų buvo visa mano laimė. Man netilpo galvoje, kad gali būti netikinčių, kurie neturi tikėjimo. Maniau, kad jie tiesiog tuščiažodžiauja, neigdami, jog egzistuoja dangus – tas nuostabusis dangus, kuriame pats Dievas nori būti jų amžinasis atlygis.“

Ji pasakoja, kas jai nutiko per 1896 m. Velykas: „Viešpats leido, kad mano sielą užlietų tirščiausios tamsybės ir kad iki tol malonios mintys apie dangų dabar man taptų vien kova ir kankynėmis…“

Tada Teresė įžengė į vilties naktį, ir ne tik tikėjimo naktį; ji pranašiškai išgyveno tikėjimo naktį, į kurią dabar grimzta Vakarų pasaulis.

Pasakyk, Terese, iš kur kilo tavo tikėjimo abejonės?
Abejojau ne Dievo egzistavimu, bet anapusybe. Man atrodė, kad po mirties nieko nėra; maniau, kad manęs laukia nebūties naktis.

Ir koks buvo tavo atsakas?
Abejonės liedavosi mano dvasion, tačiau aš nesuabejodavau. Manau, kad tuo laikotarpiu atlikau daugiau tikėjimo aktų, negu per visą savo gyvenimą.

Turbūt tai buvo siaubinga!
Taip ir buvo. Buvo taip baisu, kad net užrašiau savo krauju visą Credo tekstą ir įsidėjau į savo kišeninės Evangelijos pabaigą, norėdama aiškiai parodyti Viešpačiui, jog ir toliau tikiu amžinąjį gyvenimą.

Ir kaip tu kovojai?
Ryžtingai remdavausi šiais Jėzaus žodžiais: „Einu jums vietos paruošti… Mano Tėvo namuose daug buveinių“ (Jn 14, 2). Taip pat remdavausi prisikėlusio Jėzaus pasirodymais Marijai Magdalietei ir apaštalams, apie kuriuos pasakoja evangelijos.

Radai šios kovos prasmę?
Taip. Šio išbandymo dėka galėjau dalyvauti savo brolių netikėjime – ir juos užtarti. Meldžiausi, kad „visi, kurių gyvenimo neapšviečia tikėjimo deglas, pagaliau išvystų jo šviesą“.

Teresė mus klausia:
O tu, broli seserie? Koks tavo tikėjimas? Kokia tavo viltis? Ar iš tiesų tiki amžinąjį gyvenimą? Ką darai, pradėjęs abejoti Dievu, Jėzumi, Bažnyčia, prisikėlimu? Ar priimi abejonę kaip vidinį kvietimą gilinti savo tikėjimą? Ar aptari ją su kuo nors, kas tau galėtų padėti? Ar ir toliau, nieko nepaisydamas, ištikimai meldiesi? Ar remiesi Evangelijos apaštalų liudijimu? Pažįsti kokį nors netikintį brolį? Kaip į jį žiūri? Ar myli jį? Kokį tavo kaip tikinčiojo įvaizdį jis susidaro? Kokį Dievo veidą jam atstovauji? Ar mini jį savo maldoje?

_____________________________

* Sala Maskarenų salyne (nuo 1642 m. priklauso Prancūzijai) Indijos vandenyne į rytus nuo Madagaskaro. Vert. past.

  
       
  © Paštuvos Šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas, 2006 ^^^              KIT, 2006